APIE AMŽINYBĘ

APIE AMŽINYBĘ

Gyveno sykį vienuolis – tykiai ir ramiai. Tik vienas dalykas jį trikdė – amžinybės baimė. Išrinktieji rojuje gieda garbės himnus Dievui kaip ir vienuoliai. Kurį laiką tai malonu. Tačiau daryti tai visą amžinybę! Nejaugi po kokio milijono metų tų laimingųjų, patekusių Viešpaties akivaizdon, neužplūsta neišmatuojamas nuobodulys?

Vieną pavasario dieną vienuolis kaip paprastai išėjo pasivaikščioti po vienuolyną supusį mišką. Oras buvo šiltas ir gaivus, kvepėjo žolynai ir gėlės. Prisiminęs jį neraminusį klausimą, vyras giliai atsiduso. Jam virš galvos ėmė suokti lakštingala. Vienuolį taip užliejo švelni, tyra, melodinga giesmė, kad nuščiuvęs jis viską pamiršo. Nieko nuostabesnio gyvenime nebuvo girdėjęs, tad akimirką sustingo, apimtas ekstazės.

Atsikvošėjęs prisiminė, kad jau laikas melstis, tad nuskubėjo į vienuolyną. Keista: prieangyje jis išvydo nepažįstamą vienuolį budėtoją. Pro šalį praėjo taip pat niekada nematytas brolis, po to – dar vienas.

– Ko pageidautumėte? – mandagiai pasiteiravo budėtojas.

Nieko nesuprasdamas, suirzęs vienuolis atšovė, kad jam reikia patekti į vidų, nes jis vėluojąs maldai. Nepažįstamasis žiūrėjo į jį klausiamu žvilgsniu. Tada nekantraujantis vienuolis audringai pareikalavo iškviesti abatą. Deja, abatas taip pat pasirodė esąs jam nepažįstamas, tad vargšas vienuolis tiesiog nustėro iš siaubo. Užsikirsdamas jis ėmė lementi, kad tik trumpam buvo išėjęs iš vienuolyno pasivaikščioti, kad minutėlę sugaišo klausydamas lakštingalos giesmės, bet po to parskubėjo, kad nepavėluotų popietinei maldai. Vyresnysis įdėmiai jo klausėsi.

– Prieš šimtą metų, – galiausiai tarė abatas, – vienas šio vienuolyno brolis būtent šiuo metų laiku ir tą pat valandą buvo išėjęs iš vienuolyno ir negrįžo. Niekas daugiau jo nėra matęs.

Tada vienuolis suprato, kad Dievas jį išklausė. Šimtas metų jam praskriejo lyg paukščio giesmės sukeltos ekstazės akimirka, tad amžinybė yra niekas kitas kaip akimirka Dievo ekstazėje.

———

Pranašas nesiliovė lindęs Dievui į akis:

– Kodėl nepadarai to? Kodėl nepasirūpini anuo? Nejau nori, kad viskas taip ir tęstųsi? Nagi, įsikišk! Paskubėk, nesusivėlink! Kas bus su pasauliu, jei viskas taip klostysis ir toliau?

Galiausiai Dievas jam prabilo:

– Ko taip jaudiniesi? – tarė. – Palauk, kol praeis šie trisdešimt penki tūkstančiai metų, tada ir pamatysi…“

——–

Dievo laikas kitoks nei žmonių.

   (Bruno Ferrero)

Leave a Reply