GYVENKITE!

GYVENKITE!

„…Kaip žydi darželiuose neužmirštuolės, tulpės, nasturtos, visokios gėlės gėlelės, kokie laimingi krykštauja mažyliai, kaip palaimingai šildosi katinai saulutėje. O ramybė miške, ežerų rūkas rytais, melancholiškas spindesys ir ramybė vakaro žaroje… Kiek daug visur žiedų, žalumos, kiek daug turime dangaus, žvaigždžių, kaip nuostabu rasti baravyką, uogauti, kokia palaima pasinerti karštą dieną į pakelės ežero vėsą, kokie nenusakomo grožio saulėtekiai ir saulėlydžiai, ypač kaime. Kaip malonu rytą niekur neskubėti ir gerti kavą lovoje su gera knyga, o pasiklausius Mocarto „Vakaro serenados“, lėtai žingsniuoti namo po žvaigždėtu dangaus kupolu, netelpant širdžiai krūtinėje, kad žemė gali būti tokia graži. Galėčiau vardyti ir vardyti tas grožybes. O geri draugai, kuriais visada gali pasitikėti, sulaukti užuojautos. Gailestingumo, meilės…

    Viskas mums, viskas mumyse. Tik, deja, ne po lygiai padalyta. Ir nieko čia nepakeisi.

    Nepražiopsokime. Išmokime pamatyti ir pasiimti, kas duota. Ir negriebti to, kas nepriklauso. Ir gyvenkim. Švelnieji, liūdnieji, gerieji. Gyvenkite!“

            (Doloresa Kazragytė „Kasdienybės rožinis“)

0 Comments

  1. Daugelis jaučiam panašiai, daugelis pastebim mus supantį grožį ir gėrį, tik ne kiekvienam duota taip vaizdingai (o kartu ir paprastai) tai išsakyti. D.Kazragytė turi šitą Dievo dovaną. Ačiū jai…

Leave a Reply