TAVO TAKELIS

TAVO TAKELIS

„Įvairių būna kelių. Duobėti, vingiuoti, per smėlį, per molį, kur klimpsta kojos. Yra ir tiesūs, platūs, negyvo asfalto pluta padengti. Ir yra lėktuvo kelias danguje, tik dviem taškais prisiliečiantis žemės. Bet štai nuo tavo gimtosios gryčios slenksčio per kiemą, per seną sodą, per pievą, paruge nuvingiuoja baltas takelis. Jis toks artimas žemei, toks šiltas – nežinia tiktai, saulė įšildė jį, ar mūsų basos kojos. Nepakartojamas tas takelis, amžinas jo gyvenimas gamtoje. Rugių varpos linguodamos lies tavo rankas, pasakodamos amžiną darbo ir duonos legendą. Mėlynomis rugiagėlių, raudonomis laukinių aguonų akimis žiūrės į tave vienodai graži gyvenimo ir mirties paslaptis. Pasilenkęs tu pamatysi, kad skersai tavo takelį bėga kitas, dar mažesnis – skruzdėlių takelis. Ir niekas neužmina jo – jis taip pat gyvenimas, taip pat būtis. Vakarais ant tavo takelio nukrinta pavargusios, laukų medumi apsunkusios bitės – pailsės ir vėl lekia į savo avilius. Žmogus irgi prisėda pailsėti. Sutemus tuo takeliu klajoja meilė, atšliaužia neapykanta, vaikšto pasiaukojimas. Visas gyvenimo didumas ir jo menkystė. Ir kai taip naktį žiūri į boluojantį migloje takelį, tai atrodo, kad niekur jis nesibaigia, tik ištirpsta, pranyksta toli tarp žvaigždžių.

   Ryt iš ryto ir vėl ant šito takelio nutįs rasos lašeliais apkibę voratinkliai –

šilkiniai laumės siūlai ar pamotės raganos plaukai. Ir vėl kažkas juo nueis…“

            (Justinas Marcinkevičius)

Leave a Reply