GAMTA ŽINO DAUGIAU…

GAMTA ŽINO DAUGIAU…

„Džiaugsmas nebėga į gamtą, neieško joje prieglobsčio ir nusiraminimo, jis neturi ką veikti gamtoje, nes mato tiktai savo blizgesį. Jis egoistiškesnis ir paviršutiniškesnis už kančią ir skausmą. Laimingas žmogus beveik nepastebi gamtos arba mato ją niekuo nesistebėdamas: ir kas čia tokio, juk taip ir turi būti. Nors ir yra sakoma, kad laimingam ir saulė skaisčiau šviečia, bet kenčiančio požiūris, jo vertinimas, – laimingas žmogus šito pats nemato.

   Kas nėra verkęs gamtoje – skausmingai, tikrai, beviltiškai, tas iš tikrųjų dar nėra pajutęs jos motiniško alsavimo virš savo galvos ir jos glostančių rankų ant savo širdies. Ant jos kelių, į jos žalią prijuostę įsikniaubiame nepakeliamos vienatvės, nepelnytos nuoskaudos, skausmingo netekimo valandą, ir kiekvienam ji randa žodžių nuraminti, paguosti, sutvirtinti. <…>

   Švelnus gamtos didingumas, ramumas, pastovumas ir, palyginus su žmogaus amžiumi, jos „amžinumas“ – štai kas traukia mus prie jos. Ji atsiveria mūsų žvilgsniui tyli, rami, apgyventa ir protinga, tartum jau iškentėjusi ir dabar tik apmąstanti tas kančias, kurias dar kenčia žmogus – jos kūdikis, gražiausias jos kūrinys. Jo akimis jinai nori pamatyti save, jo protu siekia suprasti save, jo širdimi tikisi mylėti save.

Ir štai mes dedame galvą ant jos krūtinės ir tarsi girdime, kaip ji raminančiai kužda: iš čia išėjote, čia sugrįšite…

   Atrodo, kad gamta žino daugiau negu žmogus…“

            (Justinas Marcinkevičius)

Leave a Reply