KAS GI TA LAIMĖ?

KAS GI TA LAIMĖ?

keliasYra tokia legenda. Kartą žmogus, pastebėjęs puolant žvaigždelę, sušukęs: „Suteik man laimę!“ – „Ryt, kai tik pirmą kartą suskambins varpai, eik į rytus ir sutiksi ją“, – atsakė kažin kas aiškiu balsu. Žmogus taip ir padarė. Visą dieną keliavo jis per laukus, per pievas ir miškus, vis į rytus. Atidžiai dairėsi į visas puses, bet laimės nesutiko. Nuvargęs, sudulkėjęs ir alkanas grįžo vakare namo. Naktį jis vėl stebėjo dangų. Ir vėl pamatė puolančią žemyn blankią žvaigždelę. „Suteik man laimės!“ – dar garsiau sušuko. Tada visai prieš save jis pamatė aukso vainiku pasipuošusį angelą. „Neišmanėli, šį tavo norą aš išpildžiau vakar“, – tarė jis. „Atleisk, jei prieštarausiu. Viską, kaip buvai sakęs, atlikau, bet laimės nesutikau“, – išdidžiai atsakė žmogus. „Tu laimės nematei ir negirdėjai, nes buvai jai aklas ir kurčias. Ji tave visokiais būdais sveikino“, – tęsė angelas. „Ne, šito ji tikrai nedarė“, – prieštaravo žmogus. „Tik prisimink! Ar nebuvai tu stiprus ir sveikas rytą? Ar nesijautei patenkintas? Ar nedžiugino tavęs dienos šviesa? Ar neblizgėjo žolėje rasa, kaip žemčiūgai? Ar nebuvo gėlių pakelėse ir ar nekvepėjo šilas? Ar negiedojo paukščiai gražiausių savo giesmių? Ir visa tai buvo tavo. Ar tai nėra turtai ir laimė? Tu betgi troškai to, ko tikrovėje būti negali, gyvenimo laimę sudarančių dalykų visai nepastebėdamas. Žinok: lašeliai sudaro jūras, valandėlės – metus, malonūs mažmožiai – žemišką žmogaus laimę.“ Tą pasakęs, angelas pranyko.  („Pavasaris“, 1933 m.)

Leave a Reply