SAVA SOSTINĖ

SAVA SOSTINĖ

„…aš turiu savo sostinę. Mirksinčią jaukiais margaspalviais žiburiais, dūzgiančią jausmais ir emocijomis, stiprinančią, guodžiančią ir palaikančią. Visada man linkinčią gero. Ji man iš esmės ir atstoja moralės kodeksą, nes būtent sostinės žemės nenoriu pripėduoti nei savo darbais, nei žodžiais, nei mintimis. Noriu sąžiningai dirbti, kad ji klestėtų. Noriu, kad manyje esantis švelnumas, išmintis ir dvasios ramybė paimtų viršų prieš viduje tūnančius demonus, tamsą ir kvailybę. Nes noriu lygiuotis į savo sostinę, kuri pernelyg maža, kad joje dar tilptų nors lašas purvo, nors smiltis šlako.

   Kaip tik dėl to stengiuosi neleisti sau išsitepti kalte. Ne iš įstatymų, bausmių ar dieviškosios skaistyklos baimės. Tiesiog savo sostinėje turiu jaustis visiškai saugus – juk ten ganosi baikščios mano svajonių kaimenės, keroja trapūs krištoliniai sapnai…

   Belieka pasakyti, kaip ta sostinė vadinasi. Ją sudaro mano besišypsančių tėvų veidai, kvepiantys mano žmonos plaukai, šventas kalėdinis jausmas ir begalinis vaikiškas nuoširdumas bendraujant su pasauliu. Nuo žemiškų dulkių išvaduotos meilės ir maldų ekstazės akimirkos, mažorinė pavasarinė šviesa, nužerianti kambarius, tirpinanti varveklius nuo stogų ir sieloje. Krintančios, pildančios norus žvaigždės, medžiai, vėjo taršomais plaukais, kryželis ant knygų lentynos ir kraujo g

randinė, jungianti mane su dar Žalgirio mūšyje už mane galvas paguldžiusiais vyrais.

   To pakanka, nors klumpant, nors pavargstant, be perstojo vis žengti ir žengti geryn.“

                    Rimvydas Stankevičius („Respublika“, 2011 06 23)

Leave a Reply