KELIAS Į TĖVIŠKĘ

KELIAS Į TĖVIŠKĘ

„Gražus kelias į tėviškę. Neprailgsta jis, nepabosta. Jau, rodos, atmintinai moki kiekvieną posūkį – vingį, kiekvieną kalną – pakalnėlę, pažįsti kiekvieną mišką – girelę, kiekvieną lauką ar pievą, slėniais ir ežerų pakrantėmis bėgančią –  o vis stebiesi ir atsistebėt negali, o vis grožiesi, vis aikčioji mintyse: kiek daug tau duota, žmogau, glauskis širdimi prie to visko, pripildyk ją sklidinai, kad ji dainuoti imtų, kad užraudotų iš laimės, užrypuotų, – nesvarbu, savais ar kitų žodžiais, kad žinotų kas, koks aš dabar geras, koks šviesus, koks šventas ir kaip man gėda dėl to visko, kas vis dar drumsčiasi manyje, kas verčiasi iš tamsiųjų sielos akivarų! Dabar aš brolis viskam, aš apglėbiu ir aš apglėbtas. Banguojanti žemė, kaip ji skamba manyje ir kaip aš neturiu žodžių tam stebuklui, tai gerkle kylančiai ašarai, tam žmogui, einančiam lauko keliuku… Neturiu žodžių sau.

   …Liečiu akimis kiekvieną sodybą, medžių guotą, ežerėlį, vejuosi žvilgsniu kiekvieną paukštį, plaukiantį nuo vieno slėnio krašto į kitą, uodžiu visus kvapus, geriu visus garsus, o žodžių vis neturiu… Per didelė ta banga, kuri dabar neša mane. <…> O žodžių vis dar nėra. Jausmo viršūnės – nebylios. Tokia giluma, kad nepasieki pats savęs.“ 

(Justinas Marcinkevičius)

Leave a Reply