KELIONĖ PRIE JŪROS

KELIONĖ PRIE JŪROS

Viename kaimelyje dievo pamirštame užkampyje gimė berniukas. Dienas kaip ir visi likusieji šio apleisto kaimelio gyventojai jis leido monotoniškai ir beprasmiškai, neturėdamas menkiausio supratimo, kam kitam galima būtų skirti savo gyvenimą. Bet vieną naktį jam prisisapnavo nuostabus sapnas. Jis išvydo jūrą – žydrą ir bekraštę. Sapnas berniuką taip sužavėjo, kad jis kelias dienas niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nė vienas to kaimelio gyventojas niekada nebuvo matęs jūros. Todėl niekas jam negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje iš tikrųjų yra toks didžiulis bekraštis vandens telkinys. O kai berniukas pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti ieškoti jūros iš savo sapno, visi tik pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir nieko jam nepasakė.

Po kelių dienų, susikrovęs į kuprinę būtiniausius daiktus ir taręs sudie, berniukas leidosi į kelionę. Kelionė užtruko ne vieną dieną ir ne vieną savaitę, kol galiausiai jis atsidūrė keistoje kryžkelėje. Berniukas kiek atsipūtė, pasvarstė ir pasirinko kelią, kuris vedė tiesiai. Taip po kelių dienų jis pasiekė gyvenvietę, kurios gyventojai gyveno ramų, pasiturintį gyvenimą. Kai jaunuolis jiems pasakė, kad keliauja ieškodamas savo sapnų jūros, jie pradėjo jį įtikinėti, kad jis tik tuščiai gaištąs laiką ir geriau jam būtų likti jų gyvenvietėje ir gyventi taip pat laimingai, kaip ir jie.

Berniukas paklausė patarimo ir liko gyventi toje dailioje ir išpuoselėtoje gyvenvietėje, nejausdamas jokio trūkumo ir jokių nepriteklių.

Tačiau vieną naktį sapne jis vėl išvydo jūrą – žydrą ir bekraštę, ir prisiminė savo neįgyvendintą svajonę. Jaunuolis nusprendė palikti gyvenvietę ir tęsti kelionę.

Širdingai atsisveikinęs su visais, su kuo jau buvo spėjęs susidraugauti, jis vėl iškeliavo ir po kurio laiko pasiekė tą pačią kryžkelę, iš kurioje vienas iš kelių ir buvo jį atvedęs į gyvenvietę. Šį kartą kryžkelėje jis pasirinko kitą kelią. Ilgai truko berniuko kelionė, kol galiausiai jis priėjo didelį miestą. Kunkuliuojantis ir verdantis, mirguliuojantis šimtais spalvų miesto

gyvenimas sužavėjo berniuką ir jis nusprendė pasilikti jame. Didelis miestas tarsi verpetas prarijo berniuką. Jis mokėsi, dirbo, linksminosi ir po kurio laiko visai pamiršo savo kelionės tikslą.

Tačiau po kelerių metų vieną naktį jis vėl susapnavo jūrą ir staiga suprato, kad jeigu dabar neįgyvendins savo vaikystės svajonės, tai jo gyvenimas bus visiškai beprasmis. Todėl jis susirinko būtiniausius daiktus, iškeliavo iš miesto ir po kurio laiko vėl atsidūrė toje pačioje kryžkelėje. Šį kartą jis

pasirinko trečiąjį kelią, kuris atvedė jį į mišką. Nedidelėje nuostabioje pilnoje žydinčių gėlių laukymėje jis išvydo trobelę, o šalia jos nebejauną, tačiau labai gražią moterį, kuri trobelės kieme džiaustė tik ką išskalbtus baltinius. Moteris pasiūlė likti jam likti gyventi kartu su ja, nes jos vyras išėjo į karą ir nebegrįžo. Jaunuoliui moteris patiko, todėl jis nusprendė priimti pasiūlymą ir pasilikti.

Daug metų jie pragyveno laimingai, išaugino vaikus. Metai bėgo taip greitai, kad žmogus nepastebėjo, kaip per tą laiką spėjo pasenti. O vieną naktį sapne jis vėl išvydo jūrą – žydrą ir bekraštę. Nors ir skaudama širdimi, tačiau žmogus paliko viską, su kuo buvo susijęs tiek metų, grįžo į kryžkelę ir leidosi paskutiniuoju, iki šiol jam nežinomu keliu, apžėlusiu brūzgynais, vingiuotu ir akmenuotu. Jis ėjo sunkiai ir pradėjo baimintis, kad greitai gali visai netekti jėgų.

Pagaliau senis priėjo didelį kalną. Vidinis balsas jam sukuždėjo, kad anapus kalno turėtų būti jūra ir senis ryžosi užlipti į kalno viršūnę, kad bent iš toli pamatytų tai, apie ką svajojo nuo pat vaikystės. Po keletos valandų alinančio kopimo, jau visiškai praradęs jėgas, jis pasiekė kalno viršūnę.

Prieš jo akis atsivėrė nepaprastas reginys: senis pamatė kryžkelę ir gyvenvietę, kurioje gyveno pasiturintį gyvenimą, ir didelį miestą, ir moters, su kuria pragyveno tiek laimingų metų, trobelę. O tolumoje, ties pačiu horizontu jis išvydo žydrą ir beribę jūrą.

Ir paskutinę akimirką, prieš visiems laikams sustojant plakti pavargusiai širdžiai, senis per nevalingai ištryškusias ašaras spėjo pamatyti, kad visi keliai, kuriais jis keliavo, vedė link jūros, tik jis nė vienu iš jų taip ir nenuėjo iki pabaigos…

      (Nežinomas autorius)

 

 

Leave a Reply