APIE TYLĄ

APIE TYLĄ

„Gerai, kad galima tylėti. Kad mokam ir pajėgiam tylėti. Ne sykį slepiamės tyloje. Ir tai apsaugo mus nuo daugelio nemalonumų. Jeigu įmanoma būtų išmatuoti  – ko gero, pasirodytų, kad tyla davė mums daugiau negu kalbėjimas. Yra žmonių, su kuriais gera tylėti. Tartum žaidžiantys vaikai, esame pasislėpę už vieno krūmokšnio – gyvenimo. Ir tai mus suartina, padaro situacijos bendrininkais. Vertinu tokią tylą, mintyse dėkoju už ją savo „tylinčiam pašnekovui“.

   Gamta irgi pilna tokio iškalbingo tylėjimo. Ne visada jį girdim ir suprantam, kartais jį užtemdo ir nustelbia vidinis mūsų triukšmas. O kitą sykį mus taip gražiai prakalbina koks nors saulėlydis, žvaigždėtas dangus ar paukščio lėkimas prieš vėją. Tartum būtų kažkada bendra buvimo kalba viskam, kas yra. Mumyse dar galima rasti jos rudimentų.

   Netiesa, kad bendraujame tiktai kalbėdami. Tai, ką giliausia, vertingiausia (o gal ir tamsiausia?) turim – vis tiek po tyla slepiam. Dainuoti galima be žodžių.“

         (Justinas Marcinkevičius)

Leave a Reply