GERAS VARDAS

GERAS VARDAS

Kartą keliavo vėjas, vanduo ir geras vardas. Vėjas reiškėsi piktu vyriškiu: daužėsi visais pašaliais, griebė ir svaidė ką sutikdamas. Vanduo ėjo moteriškės pavidalu, nešdamasis pilną vandens indą. Ką sutikdamas, tuojau apliejo vandeniu. Geras vardas reiškėsi kukliu, susilaikančiu, mandagiu jaunikaičiu. Nors jie buvo labai nevienodi, tačiau rado bendrą kalbą. O kai skyrėsi, tarė: „Kada mes vėl susitiksime ir tęsime savo kelionę?“. Moteriškė – vanduo tarė: „Mane jūs visada lengvai rasite. Tik nueikite į pajūrį, į paupį ar prie šulinio, ir lengvai mane pašauksite.“ Vėjas atsakė: „Ir mane visada lengva rasti, nes aš visur esu ir tik retkarčiais pasislepiu kalnų kauburiuose.“ Gerasis vardas tylėjo. Anie jį paklausė: „Gražusis jaunikaiti, kada ir kame mes tave rasime?“ Geras vardas atsakė: „Mane? Niekada ir niekur! Kas mane kartą pametė, tas manęs nebesuras.“  (iš rinkinio „Kitų pėdomis“, 1937m.)

„Visi rūpinatės turtais, dar labiau stenkitės gražiais darbais nusipelnyti gerą vardą, kuris yra brangesnis už sidabrą ir auksą.“ (vysk, Paltarokas, 1932 m.)

Leave a Reply