SUDIE, VASARA…

SUDIE, VASARA…

„Mano vasaros, vasaros! Upelė, ežerai, vabaliukai, skruzdės, gandrai… Nuostabios, neįkainojamos kaimo vasaros. Ateikite prisiminimais žiemą, dideliame mieste… Kai, rodosi, nebėra gyvenimo. Ateikite į sapnus su vėjais ir skraidymais virš rugių lauko, ateikit, mano vasaros, ateikit paryčiais, kai nemiga kamuoja, nuplaukit rūpesčius ir bjaurastį žydinčiom pievom, liepų žiedų kvapu, keliuko dulkėm, saulės sušildytom pėdom, minkštom, jaukiom, gerom pėdom… paguoskite ir nušvieskit ilgesį susitikimo viltimi. Ak, vasaros!“ (Doloresa Kazragytė)

 

———-

Sunešiojom vasarą kaip rūbą

paukščiais ir gėlėm išsiuvinėtą.

Vis dažniau susisupam į rūką,

žiūrime į lietų – ilgą, lėtą.

 

Naktys, naktys – mąstančio pastogė.

Nebylus rymojimas prie stalo.

Ar ne Tu, nežinomas, ten stovi?

Ar lietus ir ši tamsa – ne Tavo?

(Justinas Marcinkevičius)

Leave a Reply