Kad tik į viršų…

Kad tik į viršų…

beržai Agnusyte FotoAi, su dejavimu taip pat kaip su lipimu kopėčiom: lipi lipi – o galo nematyt. Kaip toj pasakoj apie pupą. Tik ten visgi kažkur įlipa… O gyvenime lipi lipi ir galo tikrai nematyt… O jei jau galas kažkaip „nusimato“ – reikia išgert. Oi kaip reikia. Ir padejuot. Nu negi dabar nedejuosi lipdamas, gyvendamas, bandydamas gyventi? Tai ir dejuojam…

Kas dėl milžiniškų šildymo kainų; kas dėl nuo tilto numesto šuniuko; kas dėl visdar nesurasto gyvenimo vyro (moters) – ar dėl nepabaigiamų (o gal nesibaigiančių?) vaikų riksmų prie pietų stalo…

Ai, metu viską… Atsibodo… Tipiškas ir beveik (ne)kintamas lietuvių elgesys šiandieną…

Aš kai stereotipams nepasiduodu – tai renkuosi lipimą ta pasakų Pupa…. Kad tik į viršų… Kad tik nepaskęsčiau dejavimų jūroj ir nepamirščiau gyvenimo – lipimo džiaugsmo…

Leave a Reply