Visus visus sveikinu Poezijos dienos proga ir linkiu nepamiršti ne tik skaityti, ne tik klausytis, bet ir patiems kurti eiles.
Žemė
…čia nukrenti – ir čia pasilieki.
Apspinta paukščiai, gyvulėliai, žmonės.
Ir saulė kabo – didelė, sunki,
lyg Dievo ašara, pilna malonės.
Priimk mane kaip indą, į kurį
pati save galėsi sutalpinti.
Priimk mane kaip tai, ko neturi.
Priimk mane kaip veiksmą, žodį, mintį.
Jau noksta duona vasaros delne,
šaltiniai verda kaitriame rugpjūty.
Nors daug turi, tačiau priimk mane.
Štai paukštis irias atkakliai per liūtį,
štai plaukia dulkė spindulių tvane:
yra žmogus – ir kapas turi būti.
(Justinas Marcinkevičius )
AŠ ČIA — GYVA
leškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ar plaka dar skausme širdis sukepus,
ar tu gyva, ar negyva?
Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
atsakė man: — Aš čia — gyva.
Aš čia — gyva, — po kojų tarė žemė,
aš čia — gyva — sūnau, ar nematai?
Aš čia — gyva, — palinkę ir sutemę
atsiliepė dangaus skliautai.
Aš čia — gyva, — Dubysa subangavo,
aš čia — gyva, — jai pritarė krantuos,
aš čia — gyva, — kaip aidas sudejavo
daina pagojuose aukštuos.
Ėjau klupau iš pirkios į pirkelę:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Tik balsas tas man rodė tamsų kelią:
Aš čia — gyva, aš čia — gyva.
Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai…
— Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių
atsiliepė: — Aš čia — gyva.
(Bernardas Brazdžionis)
PEIZAŽAS
Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi, graudi daina.
Bėga kelias ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.
O toliau — paskendęs kaimas —
Tik žirgeliai tarp klevų;
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.
Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos…
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!
(Jonas Aistis)
IŠGALVOTAS GYVENIMAS
Išgalvojau lietų.
Išgalvojau giedrą.
Išgalvojau jūrą
ir kai ką daugiau.
Išgalvoti paukščiai
retkarčiais pagieda
išgalvotą giesmę…
Ir gyvent smagiau.
Išgalvosiu viską,
ko esu netekęs, —
kelią, gražią mirtį
ir kai ką daugiau.
Man ilgai šypsosis
išgalvotos akys,
išgalvotos lūpos…
Ir gyvent smagiau.
O kada neliks
tikėjimo nė lašo
ir kančia į kūną
tyliai įsigaus,
išgalvosiu viltį,
nors ir labai mažą,
bet ir vėl gyventi
bus, žinau, smagiau.
(Jonas Mačiukevičius)
PAVASARIO AKVARELĖ
Pavasaris grįžta į sodžių,
Pavasaris dundantis, jaunas…
Ir, spindulius gerdamos godžiai,
Kaštonų spurgelės jau kraunas.
Gležnučiai minkšti katinėliai
Žilvičių šakelėmis sliuogia.
Šnekučiai, anksti atsikėlę,
O čiauška, o šneka, o suokia…
Iš dirvos patižusio grumsto
Išnirę želmens šepetėliai,
Upelis tamsokas ir drumstas
Pūškuoja pavasario smėliu.
Papieviuose pienės pabyra,
Ir stypčioja gandras po plynę.
Vaikiūkščiai sau kapstos po žvyrą
Ir pučia žilvičio birbynę.
Ir taip, kur akim beužeisi,
Tiek nuotaikos, saulės ir oro,
Kad žemė žaliai apsitaisė
Ir vaisių auginti panoro.
Pavasaris grįžo į sodžių —
Pavasaris dundantis, jaunas…
Ir, spindulius gerdamos godžiai,
Kaštonų spurgelės jau kraunas.
(Kostas Kubilinskas)