Kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena

Kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena

neužmirštuolė rudeninė FotoVisus visus sveikinu Poezijos dienos proga ir linkiu nepamiršti ne tik skaityti, ne tik klausytis, bet ir patiems kurti eiles.

Žemė

…čia nukrenti – ir čia pasilieki.

Apspinta paukščiai, gyvulėliai, žmonės.

Ir saulė kabo – didelė, sunki,

lyg Dievo ašara, pilna malonės.

Priimk mane kaip indą, į kurį

pati save galėsi sutalpinti.

Priimk mane kaip tai, ko neturi.

Priimk mane kaip veiksmą, žodį, mintį.

 

Jau noksta duona vasaros delne,

šaltiniai verda kaitriame rugpjūty.

Nors daug turi, tačiau priimk mane.

 

Štai paukštis irias atkakliai per liūtį,

štai plaukia dulkė spindulių tvane:

yra žmogus – ir kapas turi būti.

(Justinas Marcinkevičius )

 

AŠ ČIA — GYVA

leškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas:

— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

Ar plaka dar skausme širdis sukepus,

ar tu gyva, ar negyva?

 

Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:

— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,

atsakė man: — Aš čia — gyva.

 

Aš čia — gyva, — po kojų tarė žemė,

aš čia — gyva — sūnau, ar nematai?

Aš čia — gyva, — palinkę ir sutemę

atsiliepė dangaus skliautai.

 

Aš čia — gyva, — Dubysa subangavo,

aš čia — gyva, — jai pritarė krantuos,

aš čia — gyva, — kaip aidas sudejavo

daina pagojuose aukštuos.

 

Ėjau klupau iš pirkios į pirkelę:

— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

Tik balsas tas man rodė tamsų kelią:

Aš čia — gyva, aš čia — gyva.

 

Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai…

— Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?

Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių

atsiliepė: — Aš čia — gyva.

(Bernardas Brazdžionis)

 

 

PEIZAŽAS

Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Ir graudi, graudi daina.

 

Bėga kelias ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;

Samanotas stogas žalias

Ir šuns balsas prietemy.

 

O toliau — paskendęs kaimas —

Tik žirgeliai tarp klevų;

Šlama liepos tokia laime,

Tokiu liūdesiu savu.

 

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,

Sušlamės daina klevuos…

Gera čia gyvent ir mirti!

Gera vargt čia, Lietuvoj!

(Jonas Aistis)

 

 

IŠGALVOTAS GYVENIMAS

Išgalvojau lietų.

Išgalvojau giedrą.

Išgalvojau jūrą

ir kai ką daugiau.

Išgalvoti paukščiai

retkarčiais pagieda

išgalvotą giesmę…

Ir gyvent smagiau.

 

Išgalvosiu viską,

ko esu netekęs, —

kelią, gražią mirtį

ir kai ką daugiau.

Man ilgai šypsosis

išgalvotos akys,

išgalvotos lūpos…

Ir gyvent smagiau.

 

O kada neliks

tikėjimo nė lašo

ir kančia į kūną

tyliai įsigaus,

išgalvosiu viltį,

nors ir labai mažą,

bet ir vėl gyventi

bus, žinau, smagiau.

(Jonas Mačiukevičius)

 

 

PAVASARIO AKVARELĖ

Pavasaris grįžta į sodžių,

Pavasaris dundantis, jaunas…

Ir, spindulius gerdamos godžiai,

Kaštonų spurgelės jau kraunas.

 

Gležnučiai minkšti katinėliai

Žilvičių šakelėmis sliuogia.

Šnekučiai, anksti atsikėlę,

O čiauška, o šneka, o suokia…

 

Iš dirvos patižusio grumsto

Išnirę želmens šepetėliai,

Upelis tamsokas ir drumstas

Pūškuoja pavasario smėliu.

 

Papieviuose pienės pabyra,

Ir stypčioja gandras po plynę.

Vaikiūkščiai sau kapstos po žvyrą

Ir pučia žilvičio birbynę.

 

Ir taip, kur akim beužeisi,

Tiek nuotaikos, saulės ir oro,

Kad žemė žaliai apsitaisė

Ir vaisių auginti panoro.

 

Pavasaris grįžo į sodžių —

Pavasaris dundantis, jaunas…

Ir, spindulius gerdamos godžiai,

Kaštonų spurgelės jau kraunas.

(Kostas Kubilinskas)

Leave a Reply