CREDO

CREDO

keliasTikiu: šiuo baltu nesibaigiančiu keliu tikrai ėjai – štai vėžėse regiu aš tavo šypsenos šukes, štai aukštos gėlės pakelėj daug spalvingesnės už savo pievų seseris – vadinas, čia kadais prisėdai pailsėti, o štai upelis, pradžią gavęs soduos – skaidrus skaidrus tarytum krištolas – nuo jo nuvalė dulkes tavo rūbo klostės, – tu šiuo keliu tikrai ėjai, tačiau kodėl nė vienas užklaustasis tavęs nepamena, jie tarsi susitarę tvirtino, kad niekados čia niekas nepraėjo, jie sako, kad tokių išvis nebūna, net ir tada, kai aš parodau tavo pėdsakus, jie tiktai gūžteli pečiais ir atbuli savin sueina, – ir stoviu vakarėjant ties ūksmingais sodais, toksai apgautas, toks sumišęs, vienas, su šypsenos aštriais likučiais ištiestam delne – bet gėlės… bet upelis… baltos kelio dulkės…

 

(Donaldas Kajokas, „Meditacijos“)

Leave a Reply