Ar galima būti laimingu, jei aplink tave visi liūdni?

Ar galima būti laimingu, jei aplink tave visi liūdni?

Vienas antropologas, stebėjęs Afrikos gentį, pasiūlė vaikams žaidimą ir pastatęs priešais medį pilną vaisių krepšį paaiškino sąlygas:

“Kas pirmas atbėgs iki medžio – laimės šį pilną nuostabiausių vaisių krepšį.”

Kai jis davė ženklą pradėti, visi vaikai tvirtai susikibo rankomis ir kartu nubėgo medžio link, tad ir visi drauge mėgavosi skaniais vaisiais. Nustebęs antropologas paprašė vaikų paaiškinti, kodėl jie bėgo visi kartu, o ne kiekvienas atskirai, juk tuomet laimikis būtų buvęs kur kas didesnis. Jie atsakė:

“Obonato”.

Ar galima būti laimingu, jei visi aplink tave liūdni? “Obonato” jų kalba reiškia:

“Aš egzistuoju, nes mes egzistuojame”.

3 Comments

  1. Aišku, kad gražu, teisinga ir taip turėtų būti. Bet tik antropologai mažai civilizacijos paliestose gentyse dar gali rasti tokių dar nesugadintų žmonių. Mes jau taip toli „pažengę”, kad bėgdami ramiai kitą pastumtume, kad tik pirmi būtume…  Pas mus arba ne „obonato”, arba mūsų kalba ką kita reiškia…:)

  2. „Būti žmogumi – tai ir reiškia jausti, kad esi atsakingas už visus. Degti iš gėdos dėl skurdo, nors jis tarsi egzistuoja ir ne dėl tavo kaltės. Didžiuotis draugų pasiekta pergale. Ir žinoti, kad įmūrydamas plytą, prisidedi prie pasaulio statybos.”

    „Prie bendro stalo laužoma duona yra žmonių vienijimosi priemonė. Nėra gardesnės duonos už tą, kuria daliniesi su kitais.”

    „Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes, – vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.”

     

    (A.De Sent-Egziuperi)

     

Leave a Reply