Rudens diena…

Rudens diena…

rudens dienaTik eiti parku šlaminant lapus, tik užuosti jų lengvą gaivų drėgną kvapą, tik gėrėtis spalvomis ir formomis, tik pasirinkti jų ir puokšte pamojuoti skrendančiam paukščiui… O paskui priglausti prie širdies ir sudėjus gražias mintis pasilipti ant suolelio ir iš aukščiau paleisti juos skristi… Ir nukris jie prie kojų tau, jam ar jai… Nusišypsojus nueiti keliu ten, kur kiekviena diena atneš ką nors gero, ką nors naujo, ką nors laukiamo ar netikėto… Pakeliui paimti vieną ar kitą lapą, kuriame matai laišką sau… Grįžus namo reikės susidėti juos į knygą ir sudžiovinti… Rasti kaštoną ir pablizginus į džinsus pasigėrėti jo raštais, pažiūrėt, kaip šviesa žaidžia ant jo slidaus paviršiaus. Kyštelėti jį į kišenę, bus namie įdėtas į vazelę su pajūrio akmenėliais ir kitomis gėrybėmis… Pakeliui atsisėsti ant suolelio ir paskambint draugei, kad sužinotum, jog jai jau daug geriau, kad po dviejų parų ji pagaliau pamiegojo, padėti jai suplanuot bent truputį jos kelio, kad būtų eit lengviau… Išjungus telefoną atsidusti ir nusišypsoti apžvelgus medžius ir dangų… Susikelti kojas ant suolelio ir susiraityti „turkiškai“ (žmonių vis vien beveik nėra ir tu niekam nerūpi :), susikišt rankas į kišenes, nes šaltoka ir PABŪTI, prieš keliaujant toliau. Su medžiu, su vėjuku, su dangum, su vystančia žole ir straksinčiu žvirbliu, su gerom mintim ir rudeniška ramybe… Ir žinoti, kad viskas bus gerai… Tiesiog- viskas bus gerai… Ir tai šildo…

O grįžus išsivirti žolelių arbatos su medumi, susiraityti kaip tingiai katei ant didelės kompo kėdės, įsijungti ramią muziką, paimti knygą ir pasinerti į kitokį pasaulį… Retkarčiais pakelti akis nuo knygos ir nusišypsoti pagalvojus, kad tu irgi vis tik dar lauki laiškų. Net jei vėjo nešamų… Net jei atnešamų į sapną… Net jei perduodamų zylės stuksenimu į langą…Šilumos jums visiems širdyse, o jau tada jokie rudenys jūsų neatvėsins.

 

(iš www.burgis.lt)

Leave a Reply