gėlės žiemąGydytojas liūdnai pakraipė galvą. Paciento būklė negerėjo.
Jau dešimt dienų senyvo amžiaus vyriškio sveikatai
gydymas nedarė jokio poveikio. Jis bejėgiškai gulėjo ligoninės palatoje ir, regis, nejautė jokio noro kovoti dėl savo gyvybės. Buvo išsekęs ir praradęs viltį.
Kitą dieną įžengęs į palatą gydytojas vėl pakraipė galvą.
Tik šį kartą iš nuostabos. Senukas atrodė lyg naujai
gimęs. Atsirėmęs į pagalves jis sėdėjo lovoje, jo skruostai
buvo sveikai nuraudę.
– Ir kas gi jums nutiko? – paklausė gydytojas.

– Dar vakar mes nerimavome dėl jūsų gyvybės. O dabar, matau, jaučiatės puikiai! Ar galėčiau sužinoti, kas jums taip padėjo?
Senukas nusišypsojo. Pritardamas linktelėjo galvą ir paaiškino:
– Jūs teisus. Vakar iš tiesų kai kas nutiko. Manęs aplankyti atėjo vaikaitis ir pasakė: „Seneli, kuo greičiau grįžk namo, mano dviratis sulūžo!“
Vieną senelių namų gyventoją kiti laikė pamišėle. Mat ji turėjo keistą įprotį. Kas vakarą apkabindavo televizorių ir jį pabučiuodavo.

Slaugytojas paklausė: „Kodėl jūs taip darote?“

„ Tas televizijos pranešėjas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuris su manimi pasisveikina ir man šypsosi.“
(Bruno Ferrero)

Leave a Reply