RUDUO BARSTO KAŠTONUS

RUDUO BARSTO KAŠTONUS

„Pamišęs mano gimtojo miestelio muzikantas pavasariais mėgdavo užsikišti po kaštono žiedą už kiekvienos ausies, taip, jo manymu, tapdavęs panašus į laurais vainikuotą Orfėją.

  Poetai kaštono žiedus mėgsta lyginti su smilkstančiomis žvakėmis. Kaštonams žydint įsimylėjėliai naktimis po jų šakomis mėgsta skaityti tų poetų knygas, vien kaštonų žiedais pasišviesdami.

   Vaikystėje seno sueižėjusio kaštono drevėje mano tėvas surado laukinių bičių lizdą ir pavogė man lašelį medaus.

   Kiekvienais metais po vieną kaštono žiedą įteikiu savo žmonai.

   Iš pamerkto kaštono žiedo ilgainiui ima rastis gyvybė – jo žiedeliuose staiga ima knibždėti mažučių žvitrių vabalėlių.

   Vaikų darželyje auklėtojos mokė mus iš miško rudens gėrybių (kaštonų

ir gilių) pasidaryti žaislinių žvėrelių. Labai didžiavausi namo parsinešęs paties pasidarytą kaštoninį arkliuką.

    Paauglystėje, prisikaitęs Ericho Marijos Remarko romanų, kurių herojai romantiškai valgo keptus kaštonus, pats nutariau išsikepti lietuviško kaštono vaisių. Nenusakomai aitrus jo skonis dar ir šiandien žnaibo mano skonio receptorius ir kelia šypseną.

   Patys nežinodami kodėl, pilnas kišenes rudaskruosčių kaštonų mėgsta prisikimšti vaikai, sudaužytširdžiai vienišiai, raganaitės…

   Man visuomet dingojosi, kad aplink medį byrantys kaštonai – dangaus rašomo bliuzo natos, kurias be klaidų vėliau išdainuoja vėjas, nepaliaujantis repetuoti namų kaminuose, laivų stiebuose, pušų viršūnėse…

    Tikintys bioenerginiais laukais sako, kad kaštonai – nelyg mažos

saulytės, šildančios, raminančios, trykštančios vien teigiamos energijos spinduliais.

   Giliausios nevilties akimirkomis svajodavau susigūžti į kamuoliuką ir pasislėpti nuo pasaulio kaštono viduje.

   Jeigu Izaokui Niutonui ant galvos būtų nukritęs ne obuolys, o bumbtelėjęs, skilęs ir išsiritęs kaštonas – galbūt pasaulis būtų turėjęs vienu mokslininku mažiau, bet daugiau vienu menininku.

    Mano vaikystės laikais buvo madinga vestuvių stalui kepti saldėsių krepšelius, pilnus cukrinių braškių, sausaininių grybukų, po keturis sulipusių saldaininių riešutų… Iš visų šių gėrybių man skaniausi buvo kaštonai, dabinti žaliais cukriniais spygliukais.

   Ruduo naktimis mėgsta chuliganiškai svaidyti rudagalvius kaštonus į snaudžiančius automobilius ir įjungti jų signalizacijas – taip žadindami ž

mones iš lepaus ir seklaus visą vasarą trukusio sapno.

   Nė neabejoju, kad po mirties į aną pasaulį keliausiu ne šviesiu tuneliu, o nepaliaujamai žydinčia, tuojau pat spygliuotus vaisius brandinančia ir rudagalvius branduolius melodingai barstančia kaštonų alėja.“

        (Rimvydas Stankevičius, „Respublika“, 2011 09 17)

0 Comments

  1. Kažkodėl labai liūdna pasidarė, žvilgtelėjus į nuotrauką. Gal todėl, kad netolimoj ateity kaštononė keršakandė sunaikins visus mūsų gražuolius kaštonus… Neatrodo, kad pavieniai lapų šlavėjai-degintojai ko nors pasiektų. Keršakandė nesitraukia. Visi mano matyti kaštonai pažeisti… Gaila.

  2. Taip, deja, tai tiesa. Man irgi panašu, kad kaštonų neliks. Ten, kur gyvenu, jų labai daug. Jau nuo rugpjūčio pabaigos vaizdas labai liūdnas – pradžioje nurudavo lapai, o dabar jau plikos šakos… Tų, kurie prie namo, sąžiningai grėbstom lapus, todėl jie dar šiek tiek žali, tačiau vis tiek sergantys… O gatvėse, parkuose – jie niekam nerūpi… Pastebėjau, kad dėmėti ir liepų, klevų lapai… Kas bus su medžiais, su gamta, su mumis?

Leave a Reply