KUO PASIŠVIESIME

KUO PASIŠVIESIME

Kad ir kaip įnirtingai pirmyn atgal sukinėtume laikrodžius, nuo realybės nepasislėpsi – į mūsų šalį, į mūsų namus, į mūsų sielas žengia ruduo, tamsa ir šaltis. Ilgam, pasiutusiai ilgam, sunkiam ir nespalvotam sezonui.

Kurį laiką dar stengiamės tyčia to nepastebėti – įkaitinti vasaros saulutės, spalvų ir emocijų tik mojam ranka, tą šaltį kurį laiką suvokdami kaip malonią vėsą, o tamsą – kaip gaivų šešėlį…

   Nes kraujyje dar skamba verksmingos lakštingalų trelės, širdin dar varva liepų medus, nuo plaukų garuoja pašėlę vasaros įspūdžiai…

   Išeikvoję odoje ir prisiminimuose susispietusią vasaros energiją tamsos ir toliau narsiai nepastebime – kurį laiką mums pakanka klykiančiai geltonų medžių garbanų, barstančių šviesą šuorais, amžinybės pažadais raminančių jaukių Vėlinių žvakučių mirksėjimo, žvarbėjančiomis ir vaiskėjančiomis naktimis vis drąsiau įspįstančių žvaigždžių girliandų…

   Taip jau buvo pernai. Taip esti kasmet.

 

Todėl jau nebeįstengiame savęs apgauti – žinome, kad ties advento žyma tamsa dar labiau sutirštės – jos nebeįstengs pramušti nei trumpam danguje blykstelinti nukraujavusi lapkričio saulutė, nei žvaigždės, nei juokas, nei vasaros prisiminimai…

   O iki Kūdikėlio žvaigždės patekėjimo – dar beveik du mėnesiai, o iki pirmųjų tirpsmo lašelių nuo varveklių – dar devynios galybės, o iki kitos šviesa ir viltimis besitaškančios vasaros – visa amžinybė…

   Taip į sielą įsivagia nerimas. Taip dureles į mūsų vidų suranda tamsa. Mūsų nuotaikose pripaišanti nevilties bemolių, svarinanti mūsų rankas ir žvilgsnius, verčianti mus it naktinius drugius nesvarstant lėkti paskui bet

kokį švytėjimą – nesvarbu, ar tai būtų žaltvykslės, ar klampios ir svaigios naktinių barų šviesos, ar neoninės parduotuvių reklamų ugnys, besikėsinančios mus pagauti, suvedžioti, nuskriausti…

   Peržiem, per ilgą tamsos ir nevilties metą, daugelis mūsų tikrai ne po kartą nusvilsime sparnelius atsimušę į netikrus šviesulius, neįstengdami įžvelgti tikrųjų.

   Nors turime patirties. Kad taip jau buvo pernai, kad taip esti kasmet.

   Nors iš prigimties žinome – advento tamsoje tik žmogumi įmanoma pasišviesti.

        (Rimvydas Stankevičius, „Respublika“, 2011 11 12)

Leave a Reply