NEŠKIM RAMYBĘ

NEŠKIM RAMYBĘ

Sena legenda pasakoja, kad Jėzaus Gimimo naktį Angelų giesmė nutrūko, nes vienas Angelas staiga nutilo. Rodos, ką reiškia Dangaus kareivijų būriuose vienas balsas? Bet tobulybei kenkia ir mažiausias trūkumas. Susirūpinęs Angelų vyresnysis griežtai paklausė to Angelo: „Kodėl tu nutilai?“ O Angelas atsakė: „Giedojau‚ Garbė Dievui aukštybėse!”, bet apie ramybę žmonėms nebegalėjau giedoti. Kaip galiu giedoti neteisybę? Juk mačiau, kad nėra ramybės pasaulyje: visur karas, žudynės, neteisybės, siaubas ir baimė. Kokios skriaudos ir kokia neapykanta! Netgi šeimose žmonės taip piktai ginčijasi ir mušasi. Su kokia neapykanta, kokiais piktais žodžiais ir net kumščiais puolamas kitaip galvojantis žmogus! Nėra žemėje ramybės tarp žmonių ir negaliu apie tai giedoti”.

„Na, gerai, – atsakė jam vyresnysis. – Nenori giedoti, teks žmonėms nešti gimusio Jėzaus Ramybę. Dieną ir naktį turėsi belstis į duris ir į žmonių širdis, žadindamas jiems Ramybės ilgesį. Vis klausysiesi nuobodžių ir beviltiškų ginčų. Turėsi švelninti žmonių veidmainingus ir piktus žodžius.

Dažnai žmonės tau parodys duris, bet tu pasiliksi prie slenksčio ir atkakliai lauksi. Privalėsi melstis ir laukti, kol jie pajus Ramybę. Eik! Mes lydėsime tave giesme, kad neužmirštum, jog šią naktį gimė RAMYBĖ“.
Ir išėjo Angelas. Pirmiausia jis su piemenimis nukeliavo į Betliejų pas gimusį Kūdikėlį. Ir uždegė liudijimui piemenų širdis. Po to iškeliavo į platųjį pasaulį. Žmonės jį atstumdavo, įžeisdavo. O jis vis rūpinosi, kad Ramybės ilgesys žmonių širdyse niekada neužgestų, vis atrasdavo neramių širdžių, išsiilgusių Ramybės…

Gal ir Tu, žmogau, jautiesi kaip tas Kalėdų Angelas? Tu nori švęsti, giedoti, bet neišeina, nes suspaudžia širdį aplink esantis nejautrumas, blogis, netikėjimas…
Koks tu nuostabus, žmogau, kad tai jauti, kad tai rūpi Tau! Tai Kalėdų Angelas beldžiasi į Tavo širdį, kad kaip jis, ir Tu neštum visur Ramybę.

—————

„Jei vadinamės krikščionimis, jei esame krikščionys,
privalome visi pirma melstis,
tada privalome eiti ten, kur žemėje pragaras,
ten, kur žmoguje kažkas sulūžo, kur žmogus vienišas,
privalome eiti pas užsidariusius, pas atstumtus ir paniekintus,
pas alkstančius, pas dvasiškai sužeistus,
pas apleistus, pas laukiančius,

pas pamestus vaikus, į sudužusias šeimas privalome eiti.“

(Ulrich Schäfer).

 (iš Panevėžio vyskupo J.Kaunecko 2009 m. Kalėdinio laiško)

0 Comments

Leave a Reply