SNIEGAS

SNIEGAS

Sniegas – tai eilėraštis. Eilėraštis, krintantis iš debesų baltomis lengvomis snaigėmis. Šis eilėraštis nusileidžia iš dangaus lūpų, iš Dievo rankos. Jis turi vardą. Spindinčio baltumo vardą. Sniegas.

 


—-
Vaiskutėlis sniegas

Tarytum lieptas tarp

Tylos ir grožio
—-
Sniego muzika
Žiemos svirplys
Grikšintis po mano kojom
—–
Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.
Jis baltas. Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Jis keičiasi be perstojo. Jis

pasižymi slidžiu paviršiumi. Jis pavirsta vandeniu.
Kai Juko papasakojo apie tai tėvui, šis čia įžvelgė tik neigiamus bruožus, tarsi tokia keista sūnaus aistra sniegui žiemos metą jam būtų padariusi dar žvarbesnį.
– Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išpuikėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula?
Jis keičiasi be perstojo. Vadinasi, jis nepatikimas.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego?
Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.
Bet Juko įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą.
– Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba.
Jis keičiasi be perstojo. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį „sniegas“.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas.
Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.
– Sniegas tau siejasi su visais šitais dalykais? – paklausė tėvas.
– Jis įkūnija dar daugiau.

Tą naktį berniuko tėvas suprato, jog eilėraščių neužteks, kad sūnaus akys pasisotintų sniego grožiu.
 (iš Maxence Fermine knygos „Sniegas“)

Leave a Reply