IŠMINTIES APSILANKYMAS

IŠMINTIES APSILANKYMAS

Nakties tyloje pas mane atėjo išmintis ir atsistojo prie mano guolio. Ji pažvelgė į mane švelniu motinos žvilgsniu, nušluostė ašaras ir tarė: “Aš išgirdau tavo sielos šauksmus ir atėjau jos nuraminti. Atverk man savo širdį ir aš pripildysiu ją šviesos. Prašyk manęs ir aš tau parodysiu tiesos kelią”. Aš prakalbau: “Kas aš, o išmintie, ir kaip aš patekau į šią siaubingą vietą? Ką reiškia šios milžiniškos svajonės, daugybė knygų ir nuostabūs paveikslėliai? Kokia čia kalba, sąmoningai varstoma, pasimėgaujamai pilstoma? Kokios čia išvados – tai liūdnos, tai džiaugsmingos, apglėbiančios sielą, apjuosiančios širdį? Kokios čia akys, žiūrinčios į mane, stebinčios mano gelmes, nusigręžiančios nuo mano kančių? Kokie čia garsai, apverkiantys mano dienas, apdainuojantys mano silpnybę? Kokia čia jaunystė, kuri žaidžia mano siekiais, tyčiojasi iš mano prisirišimų, pamiršta vakardienos reikalus, džiaugiasi dabarties menkyste, bjaurisi rytdienos lėtumu? Koks čia pasaulis, kuris vilioja mane nežinia kur, kuris stato mane į pažeminimo vietą? Kokia čia žemė, atvėrusi savo nasrus kūnams praryti, atverianti savo krūtinę šykštumui įdiegti? Koks čia

žmogus, kuris tenkinasi meile ir laime, nors prieš pasiekiant ją – praraja; kuris ieško gyvenimo bučinio, o mirtis jam skelia antausį; kuris minutę malonumų perka už metus atgailos, pasiduoda snauduliui, kai į jį kreipiasi sapnai, plaukia su kvailumo srovėmis į tamsos įlanką. Kas visa tai, o išmintie?”
Ir atsakinėjo ji: “Tu nori, mirtingasis, matyti šį pasaulį Dievo akimi, o būsimo pasaulio paslaptis nori suprasti žmogaus mintimi. Ir tai kvailystės riba. Nueik į lauką ir tu pamatysi, kaip bitė skraido aplink gėles, o peslys metasi ant grobio. Įeik į savo kaimyno namus, ir tu pamatysi, kaip kūdikis susižavėjęs ugnies spinduliais, o motina užsiėmusi namų ruoša.

Būk ir tu kaip bitė, o neleisk savo dienas stebėdamas peslio veiksmus. Būk kaip kūdikis ir džiaukis ugnies spinduliais, o savo motiną palik su jos reikalais. Visa, ką tu matai, buvo ir bus dėl tavęs. Daugybė knygų, puikūs paveikslai ir nuostabios mintys – tai išmonių vaiduokliai, atėję anksčiau nei tu. Kalba, kurią tu audi, – ryšys tarp tavęs ir tavo brolių-žmonių. Išvados liūdnos ir džiaugsmingos – tai grūdai, kuriuos metė praeitis į sielos lauką, o nupjaus ateitis… Jaunystė, kuri žaidžia tavo polinkiais – ji juk atveria tavo širdies vartus šviesos spinduliams. Žemė,  atidaro savo nasrus, ji juk išlaisvina tavo sielą iš kūno vergijos. Šis pasaulis lekiantis su tavimi, – tavo širdis. Širdis tavo ir yra visa tai, ką tu vadini pasauliu. Šis žmogus, kurį tu vadini kvailu ir pasigailėtinu, – jis kilo iš Dievo, kad išmoktų džiaugsmo per liūdesį ir pažinimo iš tamsos.”
Išmintis uždėjo savo ranką ant mano liepsnojančios kaktos ir pridūrė: “Eik į priekį ir niekada nesustok, nes priekyje tobulybė! Eik ir nesibaimink spyglių kelyje, jie nuleidžia tik pagedusį kraują”.
(Khalil Gibran)

Leave a Reply