LAIMĖS AKIMIRKA

LAIMĖS AKIMIRKA

Pamenate mokyklinius rašinėlius „Laimingiausia mano vasaros atostogų diena“, ties kuriais kone mirtinai nusiplūkdavome, galuodamiesi klausimu: apie kurią rašyti? Galvoju, o jei taip – apie laimingiausią viso gyvenimo dieną?.. Kad ir nepatirtą – tik įsivaizduojamą?..
  Į svajas nugrimzdus, mėginant modeliuoti savąją laimės akimirką, fantazija tuojau pat plasteli į tolių tolius, čia piešdama mane apsuptą iš meilės alpstančių gražuolių, čia užkeldama ant šlovės pjedestalo, aidint griausmingiems aplodismentams, čia nudangindama prie traškančio židinio į jaukią mažutę trobelę, kur nors neįžengiamuose Kanados tankumynuose…
   Tačiau visa tai – kvailystė. Laimės būsenai įmantrūs siužetai, sunkiai pasiekiamos erdvės, prabangūs rekvizitai – visiškai nereikalingi. Ir vilki laimė dažniausiai kasdieniais drabužiais, ir nei pinigų, nei pažinčių, nei titulų nereikia jai pasiekti… Laimės neįkainosi, laimė niekada netaps investicija į ateitį, laimės nepataupysi nei kitai dienai, nei kitiems metams, nepaversi sistema, dėsningumu…

   Visa tai aiškiai, be menkiausios dvejonės suprantu šiandien – visą dieną rymodamas prie savojo kambario lango ir žvelgdamas į lengvame sniegkrityje šokančias pušis – plastančia širdimi, žydinčia siela, išniręs iš rūpesčių, iš laiko kasdienių kontekstų, net iš savojo kūno, pusbalsiu besikvatojantis, pusbalsiu kartojantis, kad esu laimingas, kad šiandien, ko gero, laimingiausia iki šiol buvusi mano gyvenimo diena…
   Kuo ji laiminga? Kas tokio atsitiko? Ogi nieko, ką būtų galima įrašyti į manosios biografijos, karjeros, meilės dienoraščio puslapius. Už lango stūkso tas pats pušynas, kurį kasdien matau jau daugybę metų, speigu spirgina žiema, iš dabarties į praeitį palengva kapsi šeštadienis, kokių esu jau patyręs begalę…
   Tik sniegas saulėje spindi. Tik vėjo nėra. O snigta ilgai. Todėl ant pušų šakų pūpsi ausines kepures primenančios pusnys, ant kurių lėtai ir atsargiai leidžiasi naujos snaigės. Dar viena… Dar viena… Dar viena…  

Kažkurios tokios snaigytės, it paskutinio lašo kantrybės taurėje, neatlaikiusi, žiūrėk, viena šaka krūpteli ir atsitiesia, pažerdama žemyn saulėje įvairiomis spalvomis žėrinčių pūkų debesį… Žiūrėk – dar viena… Dar viena… Dar viena…

  Žvelgiančiajam pro langą staiga naštos netekusios ir atsitiesiančios šakos ima panėšėti į fantastiško muzikos instrumento klavišus, nuspaudžiamus nematomų maestro pirštų. Slenkantis nuo šakų sniegas virsta į ore plevenančią baltą permatomą skraistę – nelyginant akimis regimą muzikos melodiją, besisukančią aplink kamienus, o pušys, nelyginant pamiršusios šventą savo priedermę stūksoti vietoje, pašėlsta šokti toje spontaniškoje, obelų žydėjimą primenančioje migloje…
   Suprantu, vos tik paklausčiau savęs, kas man iš to, ką man veikti su visu šiuo grožiu, kokių dividentų iš jo galėčiau sau išspausti, laimės pasaka tą pačią akimirką baigtųsi. Todėl ir neklausiu, todėl nepripažįstu sau, kad tūnau prie lango jau visą valandą, kad mano kojos nutirpo nuo nepatogaus tupėjimo, kad vis garsiau ima urgzti neapmaldyti būtinieji mano darbai, numatyti šiai dienai…
   Suprantu, nuo patirto išgyvenimo manoji ateitis netaps nei lengvesnė, nei sotesnė, nei saugesnė. Tačiau negalvoju apie tai. Tik žinau, kad nebijočiau, kad šiandien ramia siela sutikčiau numirti ir pasilikti šiame plevenime tarp pušų amžiams, iškeisdamas į jų šokį visas ateities akimirkas, dar tik žadančias tapti manuoju gyvenimu.

   Nes laimės akimirkos nesivaržo, nekonkuruoja tarpusavyje. Nelyginat snaigės lėtai lėtai, švelniai švelniai jos tiesiog leidžiasi pačion širdin. Dar viena… Dar viena… Dar viena…  
 (Rimvydas Stankevičius, „Respublika“, 2012 02 04)

Leave a Reply