Voverės rate

Voverės rate

voverėVisi mes truputį panašūs į voveres rate. <…> Nežinau, kaip jūs, tačiau aš ne kartą ir ne du esu keikęs savąją dalią, savąjį voverės ratą, įrėminantį mane nematomomis sienomis, izoliuojantį nuo likusio pasaulio, uždarantį į neapčiuopamą, bet nesulaužomą vienatvės narvą…

Gal taip ir būtų likę. Gal taip ir būčiau keiksnojęs iki gyvo kaulo paėdusį, kasdienį, manuosius žingsnius atmintinai jau mokantį kelelį nuo mikroautobuso stotelės, kurioje įlipu, iki darbovietės durų. Jei tik <…> nebūčiau peržiūrėjęs dokumentinio filmo „Didžioji tyla“ apie tylėjimo įžadus davusių vienuolių gyvenimą nuošaliame vienuolyne kažkur Prancūzijos kalnuose.

Žvelgiau į tuos vienuolius, beveik niekada neiškeliančius kojos iš už vienuolyno sienų, kasdien metai iš metų atliekančius vis tuos pačius veiksmus, nesikalbančius tarpusavyje, per visą savo gyvenimą matančius vos kelis asketiškus aplinkos daiktus <…>, ir jutau kaži ką panašaus į gėdą – kad turėdamas nepalyginti daugiau erdvės, žmonių, daiktų, galimybių, jaučiuosi vienišas, įkalintas ir nuskriaustas.

Negalėjau atsistebėti vienuolių gyvenimo rituališkumu… <…> Įsivaizduojat – už vienuolyno sienų keičiasi metų laikai, paukščių čiulbesį keičia pūgų dainos, žmonės klega, juokiasi, verkia, mylisi, keliauja, skęsta buitinėse, šeimyninėse, politinėse, globalinėse problemose, o vienuolyne – amžina tyla… <…>

Tačiau vienatvės atsidūsėjimų jų kasdienybėje neteko pastebėti. Atvirkščiai, žvelgdamas kaip vienuoliai pamerkia pirštus šventinto vandens dubenėlyje, kaip liečia knygą, praustuvę, sakralinius reikmenis, pastebėjau nuoširdų vienuolių ryšį, bendravimą su tais negausiais daiktais, panašų į meilę, į harmoningus šeimos ar itin artimų draugų santykius.

Nustebau patyręs, kad visa mūsų aplinka – kiekvienas joje esantis žmogus, tūnantis daiktas – gali būti ne vienatvės narvo virbais, ne jo prižiūrėtojais, o sąjungininkais, kaip tik ir ginančiais nuo vienatvės. Supratau, kad ne aš priklausau narvui, o narvas man. Kad jei ir negaliu rinktis kitos dienotvarkės, kito kelio į darbą, kito likimo, tai bent jau galiu pasirinkti santykį su juo – ne bodėtis narvu, o jį pamilti.

Ir tik tuomet kilstelėjęs akis aptikau dureles, išvedančias iš man skirto voverės rato. Supratau – tas dureles turime kiekvienas, tik negalime jų rasti, nes ieškome jų priešakyje, abipus, net už nugaros, tačiau nesusiprantame paieškoti jų viršuje. O ten laisvių laisvė, erdvių erdvės…

Nemoku nusakyti, koks nuo šiol gražus ir mielas man kasdienis kelelis į darbą. Tie keli šimtai metrų šaligatvio, žinantys manuosius pėdsakus atmintinai, ta vielinė parkelio tvora, kartais pasipuošianti šerkšno spygliukais, kartais – virpančiais lašais…

O šiandien eidamas pro kasdien šiame kelyje sutinkamą baltakamienį beržą pastebėjau, kad jo pumpurai brinksta. Giliai įkvėpiau ir užuodžiau artėjančio pavasario dvelksmą.

Ko gero, pirmą kartą nuo beveik jau užmirštų mokyklinių metų pajutau – manimi ižas plaukia.

 

(Rimvydas Stankevičius, „Respublika“, 2012 03 03)

Leave a Reply