Džiaugsmo ratas

Džiaugsmo ratas

vynuogėsSykį prie vienuolyno durų priėjo valstietis ir stipriai pabeldė. Broliui durininkui atvėrus duris, valstietis ištiesė jam didžiulę sultingų vynuogių kekę.

– Broli durininke, ar žinai, kam noriu padovanoti šiuos vaisius, saldžiausius visame mano vynuogyne?

– Tikriausiai vienuolyno abatui ar kuriam nors broliui.

– Ne. Noriu padovanoti tau!

– Man? Būtent man? – brolis durininkas iš susijaudinimo net paraudo.

– Žinoma, kadangi visada draugiškai su manimi elgiesi ir padedi, kai prašau pagalbos. Norėčiau, kad ši vynuogių kekė tau suteiktų bent lašelį džiaugsmo. – Valstiečio veide švietė nuoširdi bičiuliška šypsena, tad netrukus ėmė šypsotis ir vienuolis.

Durininkas paėmė dovaną ir padėjęs matomoje vietoje gėrėjosi ja visą rytą. Vynuogės buvo išties puikios. Staiga jam šovė mintis: ,,Kodėl gi nepadovanojus šios kekės abatui, kad suteikčiau ir jam truputį džiaugsmo?

Nešinas vynuogėmis brolis durininkas nužingsniavo pas abatą.

Vienuolyno viršininkas nuoširdžiai nudžiugo. Bet prisiminęs sergantį senyvo amžiaus brolį nusprendė: ,,Nunešiu vynuoges jam, gal jis kiek pralinksmės.“ Taigi vaisių kekė nukeliavo toliau. Neužsibuvo net ir sergančiojo brolio celėje. Mat šis pagalvojo, kad vynuogės suteiktų džiaugsmo broliui virėjui, nuolat triūsiančiam prie puodų, tad vaisius nusiuntė jam. Virėjas savo ruožtu padovanojo vynuoges broliui zakristijonui, nes norėjo jį pradžiuginti, o pastarasis sumanė pavaišinti patį jauniausiąjį vienuolyno brolį. Šis nunešė vynuoges dar kitam. Pagaliau saldžiųjų vynuogių kekė sugrįžo pas brolį durininką (kad jam suteiktų džiaugsmo). Tik tada ratas užsidarė. Džiaugsmo ratas.

(Bruno Ferrero)

Leave a Reply