AR RYŽČIAUSI?

AR RYŽČIAUSI?

paukščiaiVakar mačiau – girgždėdamos dangumi žąsys parskrido. Lėtais, nuvargusiais mostais, vėjo iš rikiuotės išblaškomos, atrodytų – svirduliuodamos dangumi…

Pamaniau, koks stiprus turėtų būti gimtųjų vietų ilgesys, kokios neapsakomos svarbos tikslas, jei net ir visai netekusius jėgų paukščius geba nešti į priekį, į laimės erdvę, kuri verta bet kokios kainos, verta net ir žūties pakeliui, vien žvilgsniu, vien ilgesiu įsikibus į tą kas mostas vis artėjančią žemelę…

Gal paukščiai mano grįžtą į savo saulėtą vaikystę, kur ir upės, ir spinduliai, ir laikas teška vien svaiginančiu mažoru, kur kiekviena prabėgusi akimirka reiškia tikrą, aukščiausios prabos gyvenimą, kur peizažas iki mažiausių smulkmenų sutampa su sieloje įsirėžusiu peizažu, o giesmės pačios sprogdamos meile veržiasi iš širdies gelmių?..

Ar ryžčiausi aš tokiam skrydžiui, ar veržčiausi kur nors šitaip, be dvejonių ir gailesčio sutikdamas išmainyti turimą tikrovę į tą, laukiančią kelionės pabaigoje?

Tuojau pat prieš akis ima plaukti mano auksinės vaikystės dienos… Antai Velykų popietė. Žinoma, saulės zuikučiais ir vieversių giesmėmis išdabinta. O aš pats – šešiametis, nenustygstantis berniokas, šventiniu geltonu kostiumėliu, išmargintu raudonomis žemuogėmis.

O pasaulis kupinas nepatirtų nuotykių, neišdalintos meilės, pačių puikiausių dar neperskaitytų knygų… O namai pilni brangių širdžiai žmonių, kur dar gyvi mano seneliai, dėdės ir tetos, o mano tėvai jaunesni už dabartinį mane…

O manasis kūnelis dar žvitrus ir nenustygstantis, it saulės zuikutis. Kiekvienas raumuo, kiekviena skaidula tiesiog ilgisi veiksmo, šėlsmo, skrydžio. O patirtys dar lengvutės ir visiškai šviesios, o siela dar nedygsniuota netekčių, sąžinė dar nesupurvinta kaltės dėmių…

Taip, kažkur giliai, kažkur neišplėšiamai giliai ir manyje alsuoja žemė, šaukianti, kviečianti mane iš visų įmanomų šiltųjų ir šaltųjų kraštų, užkaitinanti kraują ilgesiu, giesme besiveržianti pro sučiauptas lūpas, mano asmeniniam pomirtiniam rojaus medeliui sauganti manąją šeimą, jau niekada neišsiskirstysiančią į gyvus ir mirusius, manuosius namus, iš kurių jokie speigai, jokie skersvėjai jau neištrauks laimės, manąją vaikystę, murkiančią saulės atokaitoje, globojamą Dievo delno, tėvų švelnaus rūpesčio, vaiskiausios pasakų šviesos ir tiesos…

Štai ten skrisčiau ir aš, netaupydamas jėgų, nepabūgęs, kad ši kelionė gali būti paskutinė…

Tik jei pažinčiau debesų eismo ženklus, tik jei manasis ilgesys žinotų kelią link ten – skrisčiau. Barstydamas plunksnas, vėju springdamas, iš nuovargio geliančiais, lūžtančiais sparnais skrisčiau…

(Rimvydas Stankevičius, „Respublika“, 2012 03 24)

Leave a Reply