verbosDidžiuma mano vaikišką gyvenimą puošusių švenčių pačios savaime spinduliuodavo. Velykos – auksinėmis džiaugsmo čiurkšlėmis, Kūčių vakarienė – paslaptinga ramybe, iš anapus atplūstančiu ramybės pojūčiu, Vėlinės – švelniu, bet susitikimo viltį žiebiančiu minoru…

Verbų sekmadienis niekaip nebūtų galėjęs įstengti su jomis konkuruoti. Neturėjo mano šeimoje ši šventė nei vaišių stalo, nei kaži kokių įsimintinesnių tradicijų. Apskritai Verbų sekmadienio minėjimas apsiribodavo vos vienu – suaugusiems linksmu, o mane papiktinančiu – ritualu: tėvams grįžus iš bažnyčios, paplekšnoti kadagių ir karklų puokštele mane miegantį per veidą, želmenėlių šluotelėmis pakutenti nosį, linksmai tariant: „Ne aš mušu, verba muša…“

Niurgzdavau taip ūmai išplėštas iš sapnų pasaulio ir manydavau, kad Verbų sekmadienis – pati nereikalingiausia šventė visame metų cikle.

Šią šventę, tiksliau, jos atributą – verbą, ėmiau gerbti gerokai vėliau, kai pamačiau per audrą su perkūnija savo močiutę, podraug su garsiai beriamomis maldomis smilkančią verbą ir „prausiančią“ jos dūmais visus pirkios kampus – idant žaibas namų nepadegtų.

„Čia tai bent reginys, čia tai bent šventė“, – galvojau tuomet, nutaręs, kad dėl tokių dalykų ir plekšnojimą šakelėmis per veidą kartą metuose galima iškentėti. Pirkioje visur išjungtos šviesos, briaunotoje stiklinėje su grūdais įsmeigta ant stalo težiba žvakė, o kiemo obelų šakos tiesia pirštus link stiklo, tarsi prašydamosi į kambario vidų, kamine šiurpiai dejuoja vėjas, o tamsiais langų stiklais tiesiog žliaugia liūties vanduo, kartais nuo padangę raižančių žaibų nusidažantis ugnies spalva…

Ir visame šiame makabriškame fone svarbiausia – po kambarius it jaunas vėjas besiblaškanti močiutė, su smilkstančia verba rankoje apdalijanti kiekvieną sienojų, kiekvieną kampą „Sveikomis Marijomis“…

Sėdėjau prie lango apsalęs nuo akimirkos grožio, tačiau visiškai saugus, tarsi gavęs tvirčiausią pažadą, kad žaibas mūsų namo tikrai nepalies. Ir nepalietė. Nei tą kartą, nei kitų per manąją vaikystę praūžusių audrų metu…

Dar vėliau – jau studentui – močiutė man labai rimtai paaiškino, kad verbos tam ir šventinamos, tam ir džiovinamos, tam ir saugomos, kad uždegtos savaisiais dūmais apsaugotų namus nuo gaisro ir piktųjų dvasių.

Pamenu, nuo tos akimirkos Verbų sekmadienio reitingas manajame vaikiškame švenčių panteone smarkiai šoktelėjo aukštyn. Ir šiandien – nors daugybę metų gyvenu didmiestyje žaibų ne itin bijančiame blokiniame daugiabutyje, nors ir piktosios dvasios į namų kampus tik iš mano paties vidaus tegalėtų įsimesti – saugau namuose sudžiūvusią, raudonu vilnoniu siūlu perrištą kadagių ir karklų verbą.

Išsitraukiu iš spintos kiekvienų metų Verbų sekmadienį – pabraukau sau per nosį, parepetuoju smilkymo judesį su močiutiškomis „Sveikų Marijų“ tonacijomis… Tarsi geras karys, net ir taikos metu sutepantis, patikrinantis savąjį ginklą, jei staiga kartais…

(Rimvydas Stankevičius, „Respublika“, 2012 03 31)

Leave a Reply