Margučiai

Margučiai

velykos margučiai…Noras skutinėti margučius kyla maždaug antroj gavėnios pusėj, gal dvi savaitės prieš Velykas. Tikriausiai manyje pabunda vaikystės atmintis, tas laukimas Kažko, kas įvyks mūsų šeimos, visų pažįstamų gyvenime, gamtoje. Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg Kažkas visiems už viską atleisdavo. Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos… Marginimas, skutinėjimas tapdavo tokiu visišku nusiraminimu, kuris kitokiais būdais visai nepasiekiamas, tai esu net pavadinęs meditacija.

…Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką.

…Skutinėjant pirmieji margučiai būna nevykę, kol „pagauni“ sunkiai paaiškinamą temą, motyvą, nežinia kaip iškylantį, sudominantį. Ir taip kas metai. Lyg iš nieko atsiranda piešinio, ornamento pajautimas. Kartais susimąstau, iš kur tas žinojimas?

…Bet kokia kūryba gal dėl to ir traukia, kad ji padeda pamatyti, patirti tai, ko šiuo metu lyg ir nežinai, nematai, negirdi, nejauti ir protu nesuvoki. Iš ko išauga augalas, kaip iš kiaušinio prasikala paukščiukas, gimsta vaikas.

…Tokia būna Didžioji Velykų laukimo savaitė, iš kurios lyg ir išeinama į kažkokius gyvenimo užribius, laikant rankose paprasčiausią marginamą kiaušinį.

 

…Taigi kažkada dažymas, marginimas reiškė norą sustiprinti gamtos vegetacines galias. Senuose tekstuose užsimenama apie juodai (žemė) ir raudonai (šviesa, saulė, dangus) dažytus kiaušinius, kurie simboliškai sujungia dvi vegetacines galias, iš kurių rasis gyvybė. Dabar, šiek tiek perpratęs kai kuriuos papročius, manyčiau, kad tas visus metus saugomas kiaušinis turėdavo sujungti buvusį vegetacinį ciklą su kitu – nauju. Šitaip galėjo būti išreiškiamas ciklinio, nuolat pasikartojančio laiko supratimas, amžino grįžimo mitas, nuolatinis grįžimas į pasaulio kūrimo pradžią.

…Dar vaikas galvodavau apie gyvybės radimąsi. Man iki šiol ji tebėra didžiausia mįslė.

…Ir dabar, kai laikai saujoje kiaušinį, mūsų visas išmanymas atrodo visai kitaip. Manau, ir kiaušinių marginimo paprotys kilo iš nuostabos, kad yra dalykų, kurių mes negalime patys sukurti. O ir vienas seniausių mitų sako, kad pasaulis amžių pradžioje gimė iš kiaušinio.

 

…Negalėčiau kaip nors tiesiogiai tvirtinti, tačiau mūsų kultūroje, velykiniuose papročiuose margutis tarsi saugo seniausią archajinę reikšmę, praatmintį, kuri reiškia jungtį, susijungimą su kažkuo begaliniu, amžinu, kuris buvo ir bus po mūsų, supratimą, kad mes nesame tik tie, kurie kasdien vien tik ką nors veikiame, galvojame ar siekiame.

…Nežinau, ką tie mano praeities žmonės apie tai galvodavo, ar taip, kaip dabar rašau. Bet tie margučiai išreikšdavo tų žmonių jungtis vieno su kitu, su šeima, gimine, su gamta, su didžiausiu krikščionybės įvykiu – Prisikėlimu, panašiai kaip ir gyvybė pavasariais prisikelia iš paprasčiausio grūdo, menkos sėklelės, padėto paukščio kiaušinėlio.

…Įdomus man vienas gana nesuprantamas dalykas. Niekada skutinėdamas nesiekiu atkurti man žinomų senosios baltų kultūros ženklų, simbolių. Po to stebiuosi, kaip skutinėjimais tarsi atkuriu tuos senus baltų pasaulio suvokimo modelius, beveik tai, ką mes matome senuose tos kultūros ženkluose, apyvokos daiktų ornamentuose, audiniuose, kryžių saulutėse. Atsiranda padala tarp viršaus ir apačios, dangaus ir žemės, dangaus šviesulių atvaizdai… Kartais atrodo, kad taip nejučiomis reiškiasi mūsų protėvių archetipinė atmintis, kuri atsiveria kaip seniausi archeologiniai klodai.

Gal čia labai jau perdedu, bet tikrai nežinau, kas skutinėjant vedžioja rėžtuką laikančią mano ranką.

(iš poeto Marcelijaus Martinaičio knygos „Marcelijaus margučiai“)

Leave a Reply