Šypsena aušroje

Šypsena aušroje

šypsenaTąsyk jis darbavosi skurdžiose raupsuotųjų lageriuose vienoje Ramiojo vandenyno saloje. Tai buvo tarsi košmariškas sapnas. Aplink – vien vaikščiojantys lavonai, pyktis, nusivylimas, žaizdos ir skausmas.

Tačiau šioje kančios persmelktoje aplinkoje vieno senyvo ligonio akys stulbinamai švytėjo ir jis visuomet maloniai bendravo su kitais. Nors jo kūno kančia buvo ne menkesnė nei jo nelaimingų draugų, tačiau visa savo esybe jis rodė, kad nėra nusivylęs gyvenimu.

Raulį Folero pagavo smalsumas: kas teikia jėgų gyventi senajam žmogui šiame raupsų pragare? Rauliui tai atrodė tikras gyvybes stebuklas.

Slapčia ėmė jį stebėti. Pamatė, kad kiekvieną rytą auštant, senelis nuslinkdavo iki raupsuotųjų namų tvoros vis į tą pačią vietą.

Atsisėsdavo. Ne saulės patekėjimo jis lūkuriuodavo. Ir ne į spalvingą dangų virš Ramiojo vandenyno žiūrėdavo. Laukdavo, kol kitoje tvoros pusėje pasirodys moteris, senyva, kaip ir jis, raukšlėtu veidu, švelnumo kupinomis akimis. Moteris nepratardavo ne žodžio. Tylėdama meiliai jam nusišypsodavo. Tada vyriškio veidas nuskaidrėdavo ir jis jai atsakydavo šypsniu.

Nebylus pokalbis trukdavo vos kelias akimirkas, po to senolis atsistodavo ir grįždavo prie savo lūšnos. Ir taip kas rytą. Kažkas panašaus į kasdienę Komuniją. Raupsuotasis, pamaitintas ir sustiprintas moters šypsenos, įgydavo jėgų iškęsti naujos dienos negandas ir laukti kito susitikimo su besišypsančia moterimi.

Apie tai Folero paklaustas, raupsuotasis atsakė:

„Tai mano žmona! – Kiek patylėjęs tęsė: – Kol dar nebuvau čia patekęs, ji mane slapta slaugė. Gydė visais jai žinomais būdais. Vienas raganius davė tepalo. Ji kasdien ištepdavo visą mano veidą, palikdavo tik lūpas, kad galėtų mane pabučiuoti… bet niekas nepadėjo. Tada mane pasiligojusį surado kiti ir atgabeno čia. Ji atvyko iš paskos. Dabar, kasdien ją matydamas, tik iš jos sužinau, kad dar esu gyvas ir vien tik dėl jos noriu gyventi.”

—————-

Kažkas šį rytą tau nusišypsojo, nors gal to nepastebėjai. Kažkas tikrai laukia tavo šypsenos, šiandien.

(Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”)

Leave a Reply