 Už devynių jūrų, devynių kalnų buvo įsikūrusi saugi šalis. Vaikai čia augo sveiki, pievose visada žydėjo gėlės, o uogas ir grybus buvo galima rinkti ištisus metus. Niekas čia nebuvo regėjęs ašarų, naktimis nerakino durų, o kiekvienas praeivis buvo palydimas nuoširdžių linkėjimų „viskas bus gerai“. Dabar jau niekas nebeprisimena dienos, kai pirmoji Nelaimė aplankė Saugią šalį. Tiesiog ryte atsikėlę žmonės pamatė tai, ko baisiausiame sapne nebuvo regėję. Geriausio šalies sodininko kieme augusią vyšnią vėtra buvo išrovusi su šaknimis. Medžio šakos buvo ne tik užtvėrusios įėjimą į kiemą, bet ir išdaužiusios du namo langus.
„Viskas bus gerai“ – kartojo sodininkas aplankyti jo atėjusiems kaimynams. „Viskas bus gerai“, – vienas kitam sakė žmonės, tačiau šių žodžių prasmė jau buvo pasikeitusi. Nelaimės nesiliovė: vienas po kito ėmė kristi gyvuliai, po pusmečio visus sukrėtė įvykis, kad kažkas užteršė visus geriamo vandens šulinius, paskui kalnuose dingo visa kaimenė arklių… Artėjant Kalėdoms, sunerimusi šalies valdžia sušaukė Didįjį Pasitarimą. Jo metu buvo pateikta daug pasiūlymų, tačiau dėl kiekvieno iš jų kildavo aršūs ginčai, neretai peraugantys į muštynes. Vienintelis sodininkas į jas niekada nesikišdavo. Kartą naktį jis vaikštinėjo apylinkėmis apniktas liūdnų minčių ir tolumoje pamatė Ugnelę. Priėjęs arčiau išvydo žilabarzdį senolį, kuris maišė ranka žarijas ir traukė iš jų paslaptingiausius dalykus. „Žinau ko ieškai, — pasakė senolis. -Nelaimės užpuolė Jūsų šalį. Ir žmonės liovėsi galvoti apie kitus. Kiekvienas ieško naudos sau ir džiaugiasi, kai kitam nesiseka“. „Aš irgi tai žinau, – liūdnai ištarė sodininkas. – Tik neįsivaizduoju, ką toliau daryti“. „O tu pabandyk rasti būdą, kaip grąžinti saugumą. Štai, imk gabalėlį draugystės. Ji gali padėti žmonėms, – ištiesė rusenančią anglį. – Tik, žiūrėk, taupyk ją“. Kai sodininkas grįžo namo, ugnis užantyje tebešildė. Ilgai jis negalėjo sugalvoti, ką gi su ta ugnimi daryti. Pasilikti – pernelyg savanaudiška, padalinti visiems – vis tiek neužteks. Tris paras jis laužė galvą, kol pagaliau sumąstė. Įmetė anglį į savo krosnį, pamaišė beįsiplieskiančias žarijas. Užkaitė patį didžiausią puodą ir sukrovė į jį viską, ką tik turėjo namuose. Biro į puodą kakava, cukrus, sviestas, riešutai, marcipanai – po visą šalį pasklido gundantis šokolado kvapas. O kad skonis būtų tikrai įspūdingas, nusprendė jis į saldainius įdėti to, ko dar niekas nebuvo įdėjęs – Nuoširdumo ir pasitikėjimo, šypsenos, žiupsnį Laimės ir gabalėlį sėkmės. Negailėjo sodininkas jėgų, išpilstė mišinį į įvairiausias formeles, o sustingusius saldainius sudėliojo į dėžutes ir Kūčių išvakarėse išnešiojo į kiekvienus Saugios šalies namus. Prieš pat dvyliktą grįžo išvargęs namo. Atsigulė tikėdamasis, kad „Viskas bus gerai“, ir ėmė laukti stebuklo. Nuo tos nakties stebuklingi saldainiai išgarsėjo visame pasaulyje… Gražių švenčių! |
