Švento Kazimiero diena

Švento Kazimiero diena

Šventas KazimierasJau rytoj didžiuosiuose miestuose ir miesteliuose šurmuliuos Kaziuko mugė. Kas tai per diena? Kodėl Kaziuko? Tai diena, kai prisimenam Šv. Kazimierą – Lietuvos globėją. Kas jis toks buvo?

Šv. Kazimieras gyveno tais laikais, kai Lietuvą valdė kunigaikščiai. Jo tėvas buvo Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius iš garsios Gedimino giminės. Nuo mažens Kazimieras stengėsi būti geras, o užaugęs pasižymėjo vargšų ir neturtingų žmonių meile. Nepaprastai mylėjo Jėzų, esantį švč. Altoriaus Sakramente. Dažnai jis keldavosi net naktį ir nuėjęs prie uždarytų bažnyčios durų melsdavosi, laukdamas kol jas atrakins. Mylėjo ir švč. Dievo Motiną Mariją. Jos garbei yra sukūręs net kelias giesmes.

Šv. Kazimieras mirė labai jaunas – vos 24 metų. Jo troškimas mirti Lietuvoje išsipildė. Jis mirė 1484 m. kovo 4 dieną, Gardine, o palaidotas Vilniuje.

Šv. Kazimieras yra Lietuvos ir lietuviškojo jaunimo globėjas.

Šventas Kazimieras yra padaręs daug stebuklų. Vienu laiku, Lietuvoje siautė baisi liga – maras. Žmonės susirgdavo, per tris dienas numirdavo ir tada kunas pajuododavo. Nebuvo vaistų, kad ligą išgydytų. Vieną rytą jis anksti atsikėlęs ėjo melstis į Vilniaus Katedrą. Katedra buvo dar užrakinta, tai jis meldėsi prie durų, atsisėdęs ant laiptų. Meldėsi labai stipriai, kad baigtųsi ta baisi liga Lietuvoje. Tą dieną paaiškėjo, kad tuo pačiu laiku, kai Kazimieras meldėsi, staiga maro liga sustojo, ir žmonės daugiau nebesirgo. Šv. Kazimieras ir po mirties yra padaręs stebuklų. Pats svarbiausias buvo, kai jis pagelbėjo lietuviams 1518m.

Šv. Kazimiero šventė yra kovo 4 d.

Senais laikais, tai buvo vienintelė diena per gavėnią, kai buvo galima linksmintis. Tada Vilniuje, Katedros aikštėje, ruošdavo Kaziuko Mūgę. Tai buvo didelis turgus, į kurį, suvažiuodavo žmonės iš visur. Buvo galima pirkti visokių medžio dirbinių, papuošalų, verblų, ir įvairių kitli dalykų. Vaikams smagiausia būdavo gauti iš meduolio tešlos pyragėlį – širdelę arba žmogiuką.

ŠVENTASIS KAZIMIERAI,

išmelsk malonės, kad mūsų maža tauta būtų tarsi žiburys ant kalno, spindinti skaidriu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta Tavo užtarimu naujos tautos jėgos, grūdinamos audrų, ir tegu mūsų gentis atlieka savo misiją, kurią Dievas jai skyrė.(St. Yla)

(Parengta pagal „Rūpintojėlis“, 1977, Nr.1 Laimutės Kalnytės straipsnį)

Leave a Reply