Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reikšmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais,
Ir viskas vėlei plauks sena vaga.
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,
Neklausinėk kvailai, o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,
Na, o tada: „Ar jau geriau?“ paklausk.
Jei kada nors supykdyčiau tave,
Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,
Snaige ištirpsiu tavo gerume,
Aš – MOTERIS, mane suprask ir gink…

(Teksto autorius nežinomas)

 

Parašykite komentarą