Ar tiki stebuklais?

Ar tiki stebuklais?

paukštelis_medyje_Agnusyte2009foto
– Ar tiki stebuklais?
– Tikiu.
– Tikrai? Esi matęs bent vieną?
-Stebuklą?Taip.
-Kokį?
-Tave.
– Mane? Aš tau – stebuklas?
– Žinoma.
– Kodėl?
– Tu kvėpuoji. Tavo oda švelni ir šilta. Plaka tavo širdis. Tu gali matyti. Gali girdėti. Tu bėgioji. Valgai. Šokinėji. Dainuoji. Mąstai. Juokiesi. Myli. Verki…
– A… Tai todėl?

Sykį gyveno mažas pilkas žvirblis. Visa jo egzistencija buvo nerimas ir nesibaigiantys klausimai.
Dar neišsiritęs iš kiaušinio, baiminosi: „Ar sugebėsiu pradaužti kietą lukštą ?Ar neiškrisiu iš lizdelio ?Ar tėvai rūpinsis, kad būčiau sotus?“
Vos praėjo šios baimės, užplūdo kitos, kai drebėdamas ant šakos turėjo pirmą kartą skristi: „Ar sparnai mane išlaikys? O jei bumbtelsiu ant žemės?.. Kas iškels mane?“
Žinoma, skraidyti jis išmoko, tačiau ir vėl ėmė verkšlenti: „Ar susirasiu kaimą?Ar turėsiu kur susisukti lizdelį?“
Jam pasisekė, bet vis vien nerimavo: „Ar kiaušiniams nieko neatsitiks?Juk gali žaibas trenkti į medį ir sudegtų visa mano šeimyna… O jei atskris vanagas ir praris mažiukus ?Ar pajėgsiu juos išmaitinti?“
Kai žvirblio mažyliai – gražūs, sveiki ir guvūs – išmoko skraidyti, žvirblis aimanavo: „Ar susiras pakankamai maisto? Ar mokės pasprukti nuo katino ir kitų grobuonių?“
Ir štai vieną dieną po medžiu stabtelėjo Mokytojas. Parodė mokiniams žvirblį ir tarė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina!“
Mažas pilkas žvirblis staiga suprato, kad turėjo viską… Tik nepastebėjo.

(Iš Bruno Ferrero knygos TAI ŽINO TIK VĖJAS TRUMPI PASAKOJIMAI SIELAI Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 2003)

Leave a Reply