Kelionė iki Prisikėlimo. Simonas Kirėnietis

Kelionė iki Prisikėlimo. Simonas Kirėnietis

velykosEidamas į laukus, pamačiau Jį nešant kryžių, o paskui Jį sekė minios žmonių. Tada ir aš nuėjau greta Jo. Jo našta stabdė Jį daugelį kartų, nes Jis buvo išsekęs.

Tada vienas romėnų karys priėjo prie manęs ir tarė: „Eikš, tu stiprus ir tvirtai sudėtas; panešk šio žmogaus kryžių“.

Kai išgirdau šiuos žodžius, mano širdis šoktelėjo krūtinėje, ir aš buvau dėkingas. Ir aš nešiau Jo kryžių.

Jis buvo sunkus, nes buvo padarytas iš tuopos, permerktos žiemos lietaus… Jėzus pažvelgė į mane. Jam per veidą žliaugė prakaitas.

Vėl Jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Ar ir tu geri šią taurę? Iš tiesų, tu su manimi gurkšnosi po lašelį iki pat laikų pabaigos!“

Taip sakydamas Jis uždėjo ranką ant mano laisvojo peties. Ir taip mes drauge ėjom link kalno…

Bet dabar aš nejutau kryžiaus svorio. Aš jutau tik Jo ranką. Ir ji buvo tarsi paukščio sparnas ant mano peties.

Tada pasiekėme kalno viršūnę, ir ten jie rengėsi nukryžiuoti Jį. Ir aš pajutau to medžio svorį… Jis nepratarė nė žodžio, kai jie kalė vinis į Jo rankas ir kojas, ir nė nepravėrė lūpų. Ir Jo nei rankos, nei kojos nedrebėjo po kūjo smūgiais.

Atrodė, tarsi jos būtų negyvos ir vėl atgis tik išmaudytos kraujyje. Vis dėlto dar atrodė, tarsi Jis tų vinių geidė, kaip princas siekia skeptro ir, kad Jis troško būti pakeltas į aukštybes. Ir mano širdis nė nemanė Jo gailėtis, nes aš buvau pernelyg pilnas nuostabos.

Dabar žmogus, kurio kryžių nešiau, tapo mano kryžiumi. Jei jie vėl man pasakytų: „Panešk šio žmogaus kryžių“, aš neščiau jį iki pat savo kapo. Bet prašyčiau Jį, kad uždėjęs laikytų ranką man ant peties.

Tai atsitiko prieš daugelį metų; bet ir dabar, kai keliuosi ar leidžiuosi į miegą, aš visada galvoju apie tą Numylėtą Žmogų. Ir juntu Jo ranką tarsi paukščio sparną čia, ant kairiojo peties.

 

Kahlilis Džibranas

Leave a Reply