Išmokti skraidyti

Išmokti skraidyti

drugeliaiTik nepagalvokite, kad bus kalbama apie vieną iš tų nedailių, gauruotų vikšrų. Aišku, ne! Mūsų vikšras buvo sniego baltumo, dailus ir labai labai malonios išvaizdos. Ir gyveno jis didžiulio raudono obuolio viduje, ir labiau už viska mėgo palaimos būseną, kurią sudarė valgis ir miegas. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų tam sutrukdyti. Švelnus ir sultingas obuolio minkštimas buvo toks malonus, o tvirta luoba tokia patikima! Vikšras jautėsi pačia laimingiausia būtybe pasaulyje, kai pats sau sočiai priėdęs, ramiai ir netrikdomai užsnūsdavo patikimoje priedangoje. Tiesa, vikšro gyvenime buvo vienas mažas nepatogumas: valgis atitraukdavo nuo miego, o miegas atitraukdavo nuo valgio. Ach, kaip gaila, kad negalima apjungti šių dviejų malonumų kartu.

Kartą ryte atsitiko kažkas baisaus! Vikšras pabudo skaniai ir sočiai papusryčiauti, bet staiga pamatė, jog baltas ir šviežias obuolio minkštimas, gaubiantis jį iš visų pusių, pradėjo juoduoti. Labai nustebęs atkando kąsnelį ir pasibjaurėjęs susiraukė. Pirminio saldumo neliko nė pėdsako. Koks siaubas! – obuolys pradėjo pūti.

Pirmą kartą gyvenime vargšas nuliūdo, bet badas – ne draugas ir, palikęs pūvančią šerdį, jis nušliaužė ieškoti maisto, godžiai besigrauždamas į savo mėgstamą obuolį tai vienur, tai kitur. Bet vietoje malonaus sotumo jausmo jį visur persekiojo šlykštus puvėsio kvapas. Ir visur, kur tik pasisukdavo, matydavo tas tamsias dėmes! Jos stojo jam skersai kelio, vijo nelaimingąjį vis tolyn ir tolyn, priversdamos beieškant maisto išgriaužti vis naujus tunelius pūnančiame obuolyje. Taip mūsų vikšras vis suko ir suko ratus savo didelės, bet nenaudingos slėptuvės viduje, kur jo laukė tik kančios, nes šviežias maistas baigėsi, o koks gi malonumas miegoti tuščiu skrandžiu? Bet kartą, visai išsikankinęs, jis atsimušė į tvirtą kliūtį. Tai buvo luoba. Vikšras, veltui besistengdamas pralaužti ją, išeikvojo paskutines jėgas.

Ir štai įvyko kažkas neįtikėtina: jis iš tikrųjų susimąstė. Jūs galite prieštarauti: “kas čia ypatinga? Na susimąstė, tai susimąstė – kam taip nebūna? “Juk iki tos dienos jam dar niekada neteko taip savęs varginti – ir nebuvo kada , ir nebuvo dėl ko. Valgymas – miegas, valgymas – miegas, apie ką gi čia dar galvoti? Bet dabar, visai netekęs jėgų, vikšras visiškai rimtai pradėjo mąstyti: “kodėl aš kankinuosi, šliaužiodamas po šitą obuolį? – vien tiktai tam, kad numalšinčiau savo alkį? Bet ir pasisotinti man nesiseka! Aš turiu suprasti, kam reikalingas tas supuvęs pasaulis – ir aš jame! Aš turiu išsiveržti iš jo!“- sušuko kankinys neaišku kam ir iš paskutinių jėgų neįtikėtinu proveržiu pralaužė storą luobą. Išsikapanojęs iš obuolio, vikšras sėkmingai nusileido į minkštą žolę ir pasijuto esąs puikiame šviesiame sode, pilname įvairiausių vaisių, pilname meilės ir džiaugsmo, gaubiančio jį iš visų pusių. Nuostabiomis spalvomis gyvuojantis ir kvėpuojantis išmintingas to pasaulio judėjimas užliejo visus jo jausmus. Nuostabūs garsai malonino savo begaline harmonija skelbdami tai, ko neįmanoma nupasakoti žodžiais. Nežemiški aromatai, persmelkę kiekvieną vikšro ląstelę, dovanojo aukščiausią palaimą. Bet labiausiai jį žavėjo puikios esybės, plevenančios tarp prinokusių vaisių ir kažkuo labai panašios į jį. Taip, tai buvo į pulką apsijungę drugeliai. Kaip vieningas organizmas sukosi harmonijoje su visu supančiu pasauliu virš nustėrusio vikšro. Savo tobulu šokiu jie pasakojo jam apie tai, kaip tapti vienu iš jų ir taip pat išmokti skraidyti.

(autorius nežinomas, iš blogas.lt)

Leave a Reply