Palmė su akmeniu

Palmė su akmeniu

palmėBuvo vėlyva popietė. Pakilo vėjelis, kuris švelniai šiureno plaukus, ant veido palikdamas vėsos pėdsakus.

Buvo kaip tik tas laikas, kai norisi kalbėtis, kai nepaprastai norisi išgirsti ką nepaprasto; taigi visi prašė išmintingojo Ramano papasakoti vieną savo nuostabiųjų istorijų.

Senasis gudragalvis šypsojosi. Jis keletą akimirkų pagalvojo, o paskui šūktelėjo: „Kai bus uždegti laužai, susitikime prie palmės su akmeniu!“ „Palmė su akmeniu? Kas gi čia?“ – šaukė jie jam pavymui. „Ieškokit jos! – pasakė jis jau nueidamas. –­ Ieškokit! Jos neįmanoma nerasti.“

Jie surado ją dar prieš sutemstant. Ji stovėjo šiek tiek nuošaliau nuo kitų prie paplūdimio augančių palmių, atrodančių lyg mojuotų nuostabiai lieknos moterys, jos galingi, tamsžaliai lapai švelniai lietėsi su gretimai augančiųjų lapija.

Tai buvo unikaliai susiformavusi palmė!

Ji buvo kresna, galingo liemens, stiprių šakų, visi jos judesiai rodė akivaizdžią savitvardą ir nė truputėlio linksmumo, suteikiančio kitoms palmėms savotiško moteriškumo. Bet įspūdingiausia buvo palmės viršūnė! Atrodė, jog visa jos lapija lenkiasi į vidų.

„Pasižiūrėkit atidžiau, pasekit, kas bus, kai pūstelės vėjas“, – tarė senasis pasakininkas, sėdėjęs klausytojų viduryje.

Ir jie tai pamatė!

Kai vėjo šuoras praskleidė palmės lapus, jie pamatė: palmės širdyje, ten, iš kur paprastai sprogsta ir stiebiasi į aukštį nauji šviesiai žali ūgiai, gulėjo didelis, rausvas akmuo, akmuo, kokių begalė gulėjo čia paplūdimyje.

Ramanas nepaliko laiko klausimams. Plačiu mostu jis pakvietė visus susėsti ratu. Viduryje buvo užkurtas laužas; netrukus atėjo naktis ir uždengė viską savo juoda skara.

Laužo atšvaitai siekė didžiosios palmės kamieną ir raitė ant jo keistus ženklus. Kai smarkiau suliepsnodavo laužas, buvo galima pamatyti ir šio galingo medžio vainiką.

„Manau, norėtumėt sužinoti, kaip tas akmuo ten atsidūrė? – pradėjo pasakojimą Ramanas. – Tai atsitiko prieš daugelį metų, kai ši galinga palmė tebuvo liaunas medelis. Tuomet čia dar nebuvo nei namų, nei šulinio. Augo tik keletas palmių prie paplūdimio. Joms ir mažajai palmei pakako to, ką jos gavo iš smėlėto dirvožemio ir tos drėgmės, kurią joms teikė dangus.

Mažoji palmė mylėjo jūrą ir vandens muziką. Ji nepaprastai mėgo ir tylų vėlyvo pavakario vėją, ir staiga užgriūvančią, dažnai šaltą nakties tamsą. Šviesiomis naktimis ji žavėjosi mėnuliu, kurio šviesa brėždavo ryškius kontūrus ir jūroje palikdavo ilgas juostas, kurios keldavo begalybės įspūdį.

Mažoji palmė žinojo, kad tuoj už jos plyti dykuma. Bet ji neturėjo nė mažiausio supratimo, kas yra vandens nebuvimas arba tuščia. Ji buvo stipri ir laiminga palmės atžala.

Iki tos dienos, kol čia neatėjo žmogus!

Jis atėjo iš dykumos, kurioje klaidžiojo keletą dienų, praradęs visą turtą ir nuo karščio bei troškulio kone išprotėjęs. Jam degė rankos nuo beprasmio kasinėjimo ieškant vandens, ir jis visas buvo vieno skausmo. Dabar jis stovėjo prie bekraščio, sūraus vandens.

Jo perdžiūvęs kūnas puolė į vandenį, o jo pražiotą burną ir storai apsinešusį liežuvį degino troškulys, kurio sūrus vanduo negalėjo numalšinti. Jį užvaldė neapsakomas pyktis. „Vandens! – šaukė jis. – Aš noriu gyventi.“ Jis čiupo didelį akmenį, pyktis jam suteikė jėgų, kurių teikti buvo atsisakęs jo perdžiūvęs kūnas, ir šaukė šaukė vandens begalybei, negailestingai saulei, bekraštei dykumai, nepasiekiamoms palmių viršūnėms. Grėsmingai pakėlė akmenį. Drebėjo jo rankos ir rodės, lyg jį galutinai apleidžia jėgos. Kaip tik tuo metu šalia didžiųjų palmių, tarp nuolaužų ir smėlio, jis pastebėjo mažąją palmę, švelniai žaliu apdaru, pilną tikėjimo kiekviena ateinančia nauja diena.

„Kodėl tu gyveni? – šaukė žmogus. –­ Kodėl tu randi maisto ir vandens, o aš baigiu užtrokšti? Kodėl tu jauna ir graži, kodėl tu turi viską, o aš nieko? Mirk!“ Sukaupęs paskutines jėgas, žmogus įspraudė akmenį į patį mažosios palmės vidurį, į jos širdį. Sugirgždėjo ir triokštelėjo. Girgždesys ir triokštelėjimas pasklido virš begalinių dykumos ir jūros platybių. Tada stojo siaubinga tyla.

Žmogus susmuko prie mažosios palmės. Po poros dienų ten jį rado kupranugarių varovai – pasakojama, kad jį pavyko išgelbėti. Bet nė vienam iš varovų tuomet nerūpėjo mažoji sužeistoji palmė. Nuo akmens naštos ji sulinko, jos beveik nesimatė, atrodė, kad jos mirtis jau visai čia pat. Jos švelniai žali lapeliai buvo sulamdyti ir greit džiūvo kepinančioje saulėje. Perplėšta buvo jos minkšta širdis, o didžiulis akmuo taip svėrė liauną kamieną, kad, rodės, neatlaikys net mažiausio vėjo dvelktelėjimo.

Bet žmogus nepajėgė nužudyti mažosios palmės. Jis galėjo ją sužeisti, bet ne nužudyti. Kai liauname medelyje susipynė baisus lūžtančių šakų garsas, ūglių žaizdos ir deginantis skausmas, kai viskas išsilydė į panašią į debesį baisią skausmo masę, nepaisant nuo to ir visų žudančių garsų, šalimais gimė mažytis gyvybės želmuo. Šis želmuo augo smelkiamas skausmo, vėl augo, pertraukos tarp skausmo antplūdžių ilgėjo, kol galiausiai želmens jėga visiškai nugalėjo skausmą.

Medis bandė nusipurtyti akmenį. Prašė vėjo jam padėti. Bet pagalbos nesulaukė. Akmuo taip ir liko viršūnėje, mažosios palmės širdyje, ir net nekrustelėjo.

„Liaukis, – įkalbinėjo pati save palmė, – tai per sunku. Jaunai mirti – tokia yra mano lemtis. Turiu su tuo susitaikyti. Akmuo per sunkus.“

Bet kitas balsas drąsino: „Tik pamėgink, nėra nieko taip labai sunkaus. Turi tai padaryti.“

„Kaip tai padaryti? – klausė palmė. –­­ Vėjas negali man padėti. Viena aš esu per silpna nusipurtyti akmenį.“

„Tau nereikia jo nusipurtyti, – tarė kitas balsas. – Turi tik prisiimti akmens naštą ir pamatysi, kaip sutvirtės tavo jėgos.“

Ir jaunoji palmė, kad ir labai vargdama, prisiėmė ir šią naštą ir nebešvaistė jėgų, bandydama nusimesti akmenį. Ji ilgomis, tvirtėjančiomis šaknimis tvirtai įsikibo į žemę, nes su dviguba našta jai reikėjo ir dvigubai tvirčiau remtis į žemę.

Tada atėjo tokia diena, kai palmė šaknis suleido taip giliai, kad jos pasiekė vandens gyslą. Išlaisvintas vanduo šovė fontanu į viršų. Nuo tada ši vieta tapo džiaugsmo ir gerovės vieta.

Dabar, kai medis tvirtai laikėsi žemės ir nuolat gaudavo maisto, ėmė sparčiai stiebtis aukštyn. Nuo kamieno tiesėsi plačios, galingos šakos. Kartais netgi galėjo atrodyti, kad medis saugo akmenį.

Medžio kamienas vis storėjo ir storėjo ir, net jei kitos palmės pajūryje buvo aukštesnės, šioji palmė, kurią žmonės netrukus praminė PALME SU AKME­NIU, neginčijamai buvo pati galingiausia. Jos našta ją nuolat skatino, ginė į priekį; ji pradėjo kovą prieš savo nedrąsumą. Ir šią kovą laimėjo. Ji atvėrė šaltinį, kuris nuo to laiko malšina daugelio žmonių troškulį ir, o tai svarbiausia, ji prisiėmė savo naštą ir garbingai su ja gyveno. Ši našta ir tebebuvo palmės širdyje, bet ji tapo pakeliama. Tik išorinė našta mums rodosi nepakeliama. Kai mes ją priimam, ji tampa mūsų dalimi.“

Ramanas, pasakotojas, abiem rankom apkabino palmę. Laužas vos ruseno, klausytojai vienas po kito paliko aikštelę. Liko tik vienas. Jis prie klausytojų prisijungė vėliau, atėjo pavėlavęs ir sėdėjo šiek tiek atokiau. Dabar jis prisėdo prie Ramano ir abu tylėdami ilgai sėdėjo.

„Aš esu tas, kuris įsodino šiai palmei akmenį. Aš visai buvau tai pamiršęs, bet tavo pasakojimas pažadino prisiminimus. Ką galėčiau padaryti? Aš jaučiuosi kaltas“, – tarė tas klausytojas.

„Tai ir nešiok šią kaltę kaip palmė tą akmenį, – atsakė Ramanas. – Prisiimk kaltę. Kiek įmanoma stenkis ją paversti meile. Tik nepamiršk, kad meilė yra tai, ką reikia sukurti. Kokia nauda, jei meilę tik atpažinsime ir žinosime, kad ji mums reikalinga? Meilė yra gyvenimas, ir ją subrandina tik veikla.“

Vyrai dar ilgai sėdėjo po palme. Lengvas vėjelio pūstelėjimas vėl įpūtė laužą.

 

(Pet Partisch, iš vokiečių k. vertė G. Ardickaitė – „Literatūra ir menas“)

Leave a Reply