SVIRPLIO GIESMĖ

SVIRPLIO GIESMĖ

svirplysGarsus išmintimi indas ir geraširdis italas buvo puikūs draugai. Jie susipažino Indijoje, kur italas su šeima leidosi į turistinę kelionę. Tapęs italų gidu, indas vežiojo juos po tolimiausias ir gražiausias šalies vietoves. Sužavėtas italas pakvietė indą paviešėti savo namuose Milane. Norėjo atsidėkoti už pastarojo paslaugumą, supažindinti naująjį bičiulį su gimtuoju miestu. Iš pradžių indas atkakliai atsisakinėjo, tačiau galiausiai leidosi draugo įkalbamas ir ryžosi sėsti į lėktuvą.

Jau kitą dieną abu vaikščiojo Milano gatvėmis. Svetimšalio šokoladinė veido spalva, juoda barzda bei geltonas turbanas atrodė neįprastai ir traukė praeivių žvilgsnius. Milanietis didžiavosi savo bičiuliu, tad žingsniavo aukštai iškėlęs galvą.

Staiga indas aikštės viduryje stabtelėjo ir paklausė:

– Ar girdi tai, ką aš girdžiu?

Kiek sutrikęs milanietis įtempė ausis, tačiau negirdėjo nieko, išskyrus mašinų ūžesį.

– Kažkur netoliese griežia svirplys, – tęsė atvykėlis tvirtu balsu.

– Negali būti, – papurtė galvą bičiulis. – Čia tik miesto triukšmas. Be to, iš kur čia galėtų atsirasti svirplys?

– Tikrai nesuklydau. Girdžiu čirpiant svirplį, – pakartojo indas ir pasilenkęs ėmė raustis lapų šūsnyje.

Milanietis nepatikliai stebėjo jį. Po minutėlės svečias jam parodė mažytį vabzdį, savo giesme tarsi priekaištaujantį išdrįsusiems trukdyti jo koncertą.

– Dabar įsitikinai, kad čia svirplys? – paklausė indas.

– Taip, – sutiko italas. – Jūsų, indų, klausa daug aštresnė nei mūsų, baltųjų…

– Klysti, – šyptelėjo išminčius. – Tik pažvelk…

Taip taręs, išsitraukė iš kišenės mažytę monetą ir metė ją ant grindinio. Akimirksniu keturi ar penki praeiviai atsigręžė pažiūrėti.

– Matai? – susijuokė svečias. – Ši moneta skambtelėjo daug tyliau nei griežė svirplys. Tačiau kiek baltųjų ją išgirdo!

 

(B. Ferrero „Svirplio giesmė“)

Leave a Reply