Laiškas iš ten…arba apie meilę…

Laiškas iš ten…arba apie meilę…

„…Aš numiriau beveik prieš 9 metus. Bet jums rašau ne todėl, kad papasakočiau kaip aš čia gyvenu. Rašau, kad papasakočiau savo istoriją. Savo didelės meilės istoriją. Ir dar, noriu pasakyti, kad meilė nemiršta. Net kitame pasaulyje. Net jei bandoma ją užmušti, net jei šito panorėsite jūs. Meilė nemiršta. Niekada.

Mes susipažinome gruodžio 31-ąją. Aš ruošiausi sutikti Naujuosius Metus su savo žmona pas mūsų senus draugus. Iki tol, kol jos nebuvo, mano gyvenimas buvo bevertis ir betikslis, dažnai klausdavau savęs: Kam aš gyvenu? Darbas? Taip, man patiko tai, kuo užsiimdavau. Šeima? Labai norėjau vaikų, bet jų neturėjau.

Dabar suprantu, kad kad mano gyvenimo prasmė buvo – šio susitikimo laukimas.

Nenoriu jos apibūdinti. Tiksliau, aš tiesiog nesugebėčiau apibūdinti taip, kad iš tikro suprastumėte, kokia ji. Nes kiekviena mano laiško raidė, kiekviena eilutė kupina meilės jai; už kiekvieną blakstieną, iškritusią iš jos liūdnų akių, už kiekvieną jos ašarą aš buvau pasiruošęs atiduoti viską.

Taigi, buvo gruodžio 31-oji. Supratau iškart, kad prapuoliau. Jei ji būtų atėjusi viena, būčiau nepaisęs savo žmonos ir pirmąją mūsų susitikimo minutę būčiau prie jos priėjęs. Bet ji buvo ne viena. Su ja buvo mano geriausias draugas. Jie buvo pažįstami vos kelias savaites, bet iš jo apie ją girdėjau daug įdomaus. Ir štai, ją pamačiau. Kai nuskambėjo laikrodžio dūžiai ir buvo pakelti tostai, priėjau prie lango. Nuo mano kvėpavimo langas aprasojo ir aš parašiau: MYLIU. Pasitraukiau ir užrašas dingo. Paskui vėl sėdėjom, skambėjo tostai. Prie lango grįžau po valandos. Priėjęs pamačiau užrašą: TAVO. Man pakirto kojas, kelioms sekundėms nustojau kvėpuoti… Meilė ateina tik vieną kartą. Ir tai žmogus supranta iškart. Viskas, kas mano gyvenime buvo iki tos dienos – klaidžiojimai, sapnas, kliedesiai. Yra daugybė žodžių apie šį reiškinį. Bet mano gyvenimas prasidėjo būtent tą naujametinį vakarą, nes supratau, pamačiau jos akyse, kad ši diena – jos gyvenime taip pat pirma.

Sausio antrąją mes persikraustėme į viešbutį, planavome nusipirkti nedidelį butuką. Mums tapo įpročiu ant langų vienas kitam rašyti raštelius. Aš parašydavau jai. Ji atsakydavo. Pačius slapčiausius troškimus mes palikdavome viešbučių, mašinų, draugų namų languose. Kartu mes buvome lygiai du mėnesius. Paskui manęs neliko. Dabar ateinu pas ją tik kai ji miega. Atsisėdu ant jos lovos, įkvepiu jos kvapą. Aš negaliu verkti. Aš nemoku. Bet jaučiu skausmą. Ne fizinį, bet sielos skausmą. Visus šituos 8 metus Naujuosius ji sutinka viena. Atsisėda prie lango, įsipila šampano ir verkia. Ir dar žinau, kad ji ir toliau ant langų rašo man raštelius. Kasdien. Bet aš negaliu jų perskaityti, nes nuo mano kvėpavimo langas nerasoja.

Praėję Naujieji Metai buvo neįprasti. Nenoriu pasakoti anapusinio gyvenimo paslapčių, bet aš užsitarnavau vieną troškimą. Aš svajojau perskaityti jos paskutinį užrašą ant lango. Kai ji užmigo, ilgai sėdėjau ant lovos, glosčiau jos plaukus, bučiavau rankas… O paskui priėjau prie lango. Aš žinojau, kad man pavyks, aš žinojau, kad sugebėsiu pamatyti jos raštelį – ir pamačiau. Ji man paliko vieną žodį: PALEISK.

Šie nauji metai bus paskutiniai, kai ji viena. Aš gavau leidimą paskutiniam savo norui, mainais į tai, kad aš daugiau niekada negalėsiu pas ją ateiti ir daugiau niekada jos nepamatysiu.

Šį naujametinį vakarą, kai laikrodžiai išmuš dvylika, kai aplink visi linksminsis ir sveikins vienas kitą, kai visa visata apmirs laukdama pirmo kvėptelėjimo, pirmosios naujų metų sekundės, ji įsipils į taurę šampano, prieis prie lango ir pamatys užrašą: PALEIDŽIU.”

 (internetas, vertimas)

Leave a Reply