Prieš žiemą

Prieš žiemą

prieš žiemąDrėgnas, iki pat kaulų prasismelkiantis šaltis, įstriži lietūs, neišsisklaidanti, kiauromis paromis po mūsų dangų ir mūsų sielas bjauriomis draiskanomis vėjo blaškoma tamsa išskaido visus, sugena į pastoges ir, regis, nebe su mumis – anapus žiemai apklijuotų langų – palieka pasaulis.

Nerami, suknią nuo savęs nusiplėšti mėginanti jūra jau nebekviečia artyn, paskutinius lapus žemėn beriantys medžiai nebevilioja likti su jais, nuščiuvusios lakštingalos nebeįkvepia romantiškiems pasisėdėjimams per naktį…

Ruduo, it tiems per vasarą užsismuikavusiems žiogams, rengia mums brandos egzaminą – tikrina, kiek pasaulio patys įstengėme užgyventi, kiek jo pajėgėme sutalpinti savo širdyje, savo žmonėse, savo namuose…

Ar besirūpindami saugoti šilumą netyčia neužkamšėme savų namų aklinai, nepalikdami įėjimo šviesai, svajonėms, Dievui? Ar geba jaukumu ir ramybe spragsėti mūsų namų židinys? Ar turime su kuo drauge gėrėtis aplink pleškančias malkas šokančiomis liepsnelėmis? Ar draugiškai plepa užviręs vanduo arbatinuke? Ar prabėgusi vasara paliko ką mylėti, ką prisiminti, ko ilgėtis, laukti?..

Mažytį, vien širdžių plakimo šildomą pasaulėlį greitai ilgiems mėnesiams apguls sniegas ir speigas, apgaubs tamsa, neprileidžianti vilties artyn.

Skubu tad ir aš apžiūrėti savąjį gynybos bastioną, patikrinti amuniciją, skirtą speigmečiui atsispirti.

Vietoj paplūdimių flirto, gatvių bei kavinių daugžodystės, lyrinių tarpstančios gamtos pasakojimų lentynose turiu išrikiuotą knygų kariauną, su kaitresniais nei kasdieniai siužetais, gilesnėmis žaizdomis, todėl – džiaugsmingesniais išgijimais.

Vietoj į tolius viliojančių kelių bei juose laukiančių nuotykių turiu krėslą prie židinio, savo maldas ir laukiančius žygius į neatrastas, neištirtas, neįvardytas savo sielos žemes.

Vietoj medžių ošimo turiu prisitaupęs jų puslapių šnaresio, vietoj paukščių čiulbesio – darniu akordu skambančių dviejų žmonių prisilietimų kits prie kito, vietoj galvą glostančių saulės spindulių – jaukią it prosenelės skara namų aurą.

Apžiūrėjęs visas kerteles, patikrinęs, kiek net ir paprasčiausias rakandas, net mažiausia namų detalė yra sugėrusi jausmų, svajų, prisiminimų, skubu dar įdėmiai pažvelgti žmonai į akis…

Taip, jose dar be rudeniško šešėlio dūksta saulės zuikučiai, jų gelmėje dar telpa visos žydinčios vasaros pievos, neaprėpiamon tolumon viliojančios jūros platybės, jų blakstienų tankmėje pasislėpusios svaigiomis trelėmis žyra visos pasaulio lakštingalos, o šypsančių lūpų kampučiuose amžiams įsikūrę gražiausi pavasariai…

Vadinasi, anapus stiklo – tik ruduo, tik namo stogu grėsmingai bildantys debesys, tik šlapi, nuo šalčio pamėlę jo pirštai, barbenantys palangėn, šerkšnas nuo jo alsavimo… Vadinasi, vis dėlto šiapus, vis dėlto su manimi peržiem pasiliks pasaulis.

 

Rimvydas Stankevičius

2012 spalio mėn. 21 d.

Leave a Reply