Kartais verta…

Kartais verta…

Kartais verta šį pasaulį apversti aukštyn kojomis. Ne dėl didelių permainų ar kad apstulbintum sielą, o tiesiog šiaip, iš neturėjimo ką veikti. Pabusti savo lovoje, nusiprausti duše, o paskui nueiti ir įveikti Everestą. Ir sušokti jo viršūnėje beprotišką tango su visais vėjais, kvatojant į dangaus bedugnę. Arba perskaityti naują laikraštį, išgerti puodelį kavos ir prisidegti pirmąją dienos cigaretę nuo veikiančio vulkano kraterio ugnies. Galima užversti mėgstamą knygą, nusižiovauti, nevykusiai pajuokauti, pasilenkti, pabučiuoti į nosį tau brangų žmogų ir, užsidėjus ant pečių parašiutą, išeiti pro duris į oro gūsį 800 metrų aukštyje virš žemės. Gyvenimas – milžiniškas. Jo neįkvėpsi, neapčiuopsi, neįgersi oda, jei sėdėsi namie ir monitoriuje mąsliai vartysi gražius veidus ar paklydusias atsitiktinių žmonių sielas. Gyvenimas nevertas nusivylimų. Ir ribojimų. Nes kai nėra ką mylėti – atsiveria visi keliai, kuriuose godžios rankos spaudžia lieknas talijas šokyje po debesimis, ir iš dangaus apie amžinybę šaukia paukščiai pamirštų dievų balsais. Kai nebėra ką prarasti – esi bebaimis. Kai baigiasi ašaros – prasideda šypsenos. Kartais verta tiesiog šiaip, pabandymui, apversti visą pasaulį.

 

(Al Kvotion, vertimas)

Leave a Reply