ar_kavą_gerti_sveika

Kartą jauna kontoros darbuotoja Gražina stovėjo koridoriuje ir stebėjo gyvenimą, vykstantį gatvėje už lango. Gyvenimas vyko aktyviai, bet jai nedalyvaujant, nes ji buvo šioje lango pusėje. Netikėtai prie Gražinos priėjo pats Direktorius – dar jaunas, bet jau visiškai subrendęs administratorius, kurio autoritetas kontoroje niekam nekėlė jokių abejonių. Jis maloniai pasiteiravo apie gyvenimą, šeimą, darbą, o po to, žodis prie žodžio, pasiūlė Gražinai išgerti su juo kavos. Ji net sustingo iš netikėtumo, lyg žaibo trenkta!..

 „Įdomu, ar tai užuomina? Kokia gėda! O gal nėra jokios užuominos, o jis tiesiog nori išgerti kavos? Senai negėrė? O kodėl tada su manimi? Ne, aš ne tokia… O kokia ?.. Turbūt reikia mandagiai atsisakyti. Pirmą kartą! O jeigu jis supyks ir neskirs man premijos, arba, ko gero, visai iš darbo atleis? Kur aš tada rasiu kitą tokį darbą, kur pats direktorius siūlo su juo kavos atsigerti? O jeigu sutiksiu, kas tada? Pagalvos sutinka su viskuo… O ką, kad ir sutinku? Svarbiausia – neparodyti tiesiai šviesiai. Visos padorios merginos taip elgiasi. Tiktai ką pasakys bendradarbiai, o ypač – bendradarbės?!!! Jau jos tai tokių dalykų prišnekės… Jokioj pirty po to nenusiplausi, joks šampūnasnepadės. Etiketę priklijuos – bjauriau už bet kokias pleiskanas… Na, sakykim, eisiu! O kas mokės už kavą? Jeigu jis, tai jau reikš, kad aš jam lieku skolinga, kažkuo įsipareigojau. Jeigu aš – tada geriau iš viso neiti, nes pinigų užteks tik arbatai. O po kavos, kažin, jis mane palydės iki autobuso, ar iki namų? Ir iki kieno namų? O kas, jeigu iki buto, arba tiesiai į jį??? Ir ką gi jam dabar atsakyti? Kaip visiems – eik tu velniop, aš ne tokia ir nenoriu kavos? Bet ne, ne… Direktorius, vis dėlto… Reikėtų kažkaip mandagiau, literatūriškai. Na, ką jūs, aš ne tokia, nepriekabiaukit! Ne, vistiek gruboka kažkaip, reikia švelniau… Bet būtinai reikia kreiptis Jūs, kad santykiai išliktų oficialūs. Atleiskite, bet man reikia eiti namo, mano Marius nemaitintas. Tegu paskui laužo sau galvą, kas tas Marius – katinas ar vyras.

 Visos šitos mintys šmėkštelėjo Gražinos galvoje žaibo greitumu, per sekundės dalelytę, kaip kulkosvaidžio serija. Smegenys dar tiktai formulavo atsakymą, kai akys viliūkiškai sublizgo, o lūpos intriguojančiu pusbalsiu pasakė: 

– Aš sutinku. Važiuokim pas mane. Turiu skanios kavos, muzikos pasiklausysim.

 „Na, nieko sau!!!" – darbinių problemų pritvinkusios Direktoriaus smegenys karštligiškai analizuoja netikėtą informaciją. Negana to, kad visą savaitę reikia galvoti, iš kur traukti tuos pinigus, kad išmokėti visai kontorai atlyginimus už birželio mėnesį, o dar „Mersas" kažko barškėti pradėjo, o uošvė – kaip drakonas iš kiniečių pasakos, gyventi ramiai neleidžia, vis matai jai pinigų trūksta, o vasarnamio statyba visai sustojo, darbininkai užgėrė… O juk vos tiktai prieš porą minučių jis nesmagiai svarstė, kaip čia delikačiau pakviesti jauną darbuotoją kavos, kad pranešti nemalonią žinią, jog jai reikės ieškotis kito darbo, nes bus naikinamas jos etatas, kad jis galbūt netgi padės jai, nes turi pažinčių. O ką, po velnių, dabar daryti?.. Pasakyti, kad negaluoju?

Pagalvos, kad impotentas. Važiuoti su ja kavos? O jeigu sužinos žmona… Gal kol kas dar nereikia atleidinėti Gražinos iš darbo… Jauna, perspektyvi… Na ir situacija!.. Po perkūnais, teisingai sako, kad kavą gerti nesveika!

(Teksto autorius nežinomas).

Parašykite komentarą