Vienas žmogus vaikystėje turėjo gerą draugą, kaimynystėje gyvenusį pensininką.
Bėgo laikas, universitetas, nauji pomėgiai, darbas, asmeninis gyvenimas. Jaunas vyras neturėjo nė minutės laisvos, nebuvo kada galvot apie praeitį, trūko laiko net patiems artimiausiems žmonėms jo gyvenime.
Vieną dieną netikėtai atėjo žinia, kad kaimynas mirė. Tada jis prisiminė senuką: kiek daug tas visko išmokė, stengdamasis atstoti jam žuvusį tėvą. Pajutęs kaltę jis atvyko į laidotuves.
Vakare, po laidotuvių, vyras užėjo į ištuštėjusius velionio namus. Viskas buvo išlikę lygiai taip pat kaip ir kadais…
Nesimatė tik mažytės auksinės dėželės, kuri paprastai stovėdavo ant stalo. Kaimynas minėjo, kad saugo joje tai, kas jam brangiausia. “Turbūt paėmė kas nors iš negausaus giminių būrio” pagalvojo vyriškis ir išėjo laukan.
Vienok, po poros savaičių jis gavo siuntinį. Išvydęs kaimyno adresą vyras krūptelėjo. Atidarė pašto paketą.
Viduje jis rado tą pačią auksinę dėželė, o joje – auksinį rankinį laikrodį su užrašu: „Ačiū tau už laiką, kurį praleidai su manimi“.
Ir jis suprato – vertingiausias senukui buvo laikas, praleistas su jo jaunuoju draugu.
Nuo tada, vyras stengėsi kuo daugiau praleisti laiko su jam brangiais žmonėm..