Vienintelis palinkėjimas

Vienintelis palinkėjimas

tikėjimas… ir per šias sutiktuves būsime nemotyvuotai, nepaaiškinamai linksmi, apsvaigę nuo konfeti, sveikinimų, spalvingų šventinių apdarų, taurių skambesio… Ir vėl iš kažkur įgausime narsos bei švento naivumo patikėti ateitimi kaip pasaka su laiminga baigtimi, vėl linkėsime vieni kitiems laimės, pinigų, sveikatos, kaži kaip neišmintingai tikėdami, kad linkėjimų magija šįkart bus veiksminga…

…vėl prismaigstysime beužgimstančius Naujuosius motyvuotų, o dar daugiau – nemotyvuotų vilčių, tikėsimės gauti metus lyg dovaną, tačiau ir vėl gausime metus kaip užduotį ištverti, pereiti dienomis ir mėnesiais graduotą atkarpą it minų lauką, be atrankos, be išsisukinėjimų, be niurzgėjimo patiriant, sugeriant į save viską, kas mums paruošta…

…jei būčiau Dievas – stebėdamas tokias tuščiai linksmas ir naiviai viltingas kūno ligų, senatvės ir mirties sutikti einančiųjų šventes, klausydamas jų karališkai dosnių, bet kokias realias galimybes ir netgi pasaulio dėsnius pranokstančių palinkėjimų vieni kitiems – iš naujo pamilčiau žmoniją ir netgi imčiau savuosius kūrinius gerbti. Nes tas geraširdis naivumas, šventės metu nutvieskiantis visą žmoniją, tos kelios valandos, kai pasaulis kuo nuoširdžiausiai kliaujasi ne fizikos, ne logikos, ne patirties tvirtinimais, o tik meilės siūlais austos pasakos dėsniais, juk ir yra nesumeluota tikėjimo išraiška.

Tikėjimo, kad kiekvienos bedugnės apačioje budi krintančių mūsų laukiantis ir neabejotinai mus sugausiantis delnas. Tikėjimo, kad galiausiai kažkur virš visų mūsų žvilgsnių, protų ir siužetų, kažkur zenite, kur susikerta visos įmanomos mūsų minčių, širdžių ir istorijų linijos, karaliauja besąlygiška meilė.

Tad gražaus artėjimo link jos ir telinkiu jums, brangieji. Su Naujaisiais.

 

Rimvydas Stankevičius („Respublika“, 2012 12 29)

Leave a Reply