Apie džiaugsmą gyventi

Apie džiaugsmą gyventi

džiaugtis gyventiGyveno tokia tetulytė. Kaip visos tetulės, ji buvo pavargusi, rimta, gyvenimo nukamuota, pilna rūpesčių. Kaip visos tetulytės lakstė į darbą ir visą laiką bijojo bijojo bijojo – kad sumažins atlyginimą, kad iš darbo atleis, kad liks be nieko…

Kaip ir visos tetulės, ji turėjo savo dieduką, kuris jai sakydavo, kad ją myli, kad visada nori būti su ja. Bet kaip visi diedukai, jis irgi visko siaubingai bijojo. Ir kad per stipriai pamils tetulytę, ir kad be jos gyventi nesugebės, jei staiga jos netektų, ir atsakomybės bijojo – už šeimą, už vaikus, už mylimąją.

Vargšė tetulytė taip pavargo nuo gyvenimo be džiaugsmo, kad kartą pasimeldė: „Viešpatie, noriu būti mergaite! Linksma, nerūpestinga, švelnia, gražia, mylinčia ir mylima.”

Ir Viešpats išgirdo jos maldą. JI VĖL TAPO MERGAITE!

Anksti rytą mergaitė pabusdavo su šypsena, todėl kad atėjo dar viena diena! Ir dar todėl, kad skaistus dangus, kad saulė šviečia, ir debesėliai lengvi, į širdeles panašūs…

Ji bėgo į darbą, lyg į šventę, ir todėl jai viskas puikiai sekėsi, ją visi gyrė ir stebėjosi, kaip puikiai ji viską atlieka. O ji dirbo lyg žaidė – su įkvėpimu, džiugiai, tiesiog kūrė, o ne dirbo! Ir kolegos, ir vadovybė vis labiau ir labiau mylėjo mergaitę. Kai tik ji pasirodydavo, visi šypsodavosi, patys pagyvėdavo ir pasijusdavo vaikais. Visiems norėdavosi mergaitei padaryti ką nors malonaus, pradžiuginti kuo nors, padėti. Juk vaikus visi myli – už nieką, už tai, kad jie tokie atviri, geri, už tai kad visais pasitiki – žmonėmis, gyvenimu, už tai, kad juose nėra jokių baimių.

Ypač stengėsi viršininkas – tai premiją skiria, tai atlyginimą padidina, tai įdomų darbą duoda, tai naujas pareigas pasiūlo. Žodžiu, atsidžiaugti ja negali. O jinai juo. Ir savo darbu.

Ir su jaunuoliu mergaitei pasisekė. Kai tik jis suprato, kad jo tetulytė visai ne tetulytė, o mergaitė, pats iškart berniuku tapo! Įsimylėjusiu, švelniu, bebaimiu, stipriu. Vis savo mergaitę ant rankų nešiojo, žygdarbius dėl jos darė, valtimi plukdė, amerikietiškais kalneliais vežiojo. Ji atsiremia į jį, ir nieko jai su juo nebaisu! O džiugu, linksma, nuostabu…

Ir jiems gimę vaikai – harmoningi, gabūs, stebinantys, mylintys, – tikros saulutės.

Mergaitė tiesiog maudėsi laimėje – kasdien, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką!

Savo baimių net neprisimindavo. Na, kokios gali būti baimės, kai taip smagu, taip įdomu gyventi! Kai kiekviena diena atneša vis naujų ir naujų stebuklų!

O jei pagal seną įprotį vėl tetulyte pavirsdavo ir bijoti imdavo, užtekdavo išeiti iš namų, pažiūrėti į gėlytę, medelį, žvaigždes, ir vėl ji tapdavo mergaite – atvira pasauliui, pasitikinčia, stipria.

Ir vėl prisimindavo tai, kad Gyvenimas mus saugo, rūpinasi mumis. Kad viskas, visos mūsų „bėdos” prasideda tada, kai mes pamirštame, kad esame vaikai, kai tampame niūriais susirūpinusiais diedukais ir tetulytėmis.

 

(iš interneto, vertimas iš rusų k.)

Leave a Reply