Amerikiečių rašytoja  Ch. B. Kline knygoje aprašo sudėtingą ir gėdingą Amerikai laikotarpį – 1854-1929 metus, kai iš šalies Rytinės pakrantės vadinami našlaičių traukiniai veždavo beglobius našlaičius į Vidurio Vakarus, kur vaikams surasdavo globėjus. Per 75 metus tokiais traukiniais buvo išvežta apie du šimtai tūkstančių vaikų! Pats sumanymas surasti vaikams globėjus lyg ir buvo geranoriškas, tik kad dažniausiai tie našlaičiai tapdavo įkaitais tų pačių globėjų namuose- turėdavo dirbti sunkiausius ir juodžiausius darbus už menką duonos kąsnį bei galimybę tiesiog išgyventi…

Knyga pasakoja dviejų skirtingų, bet kaip vėliau paaiškėja, labai daug kuo panašių, moterų istoriją. Aprašoma dabartis – 2011 metai Meino valstijoje bei 1929-1943 metų laikotarpis Amerikos vidurio Vakaruose. Tai septyniolikmetė Molė, kurios tėvas žuvęs, o mama – prasigėrusi. Todėl paauglė vis keliauja iš vienų globėjų pas kitus, bijo prisileisti žmones arčiau, bijo patikėti, kad žmonės gali būti geri. Ji stengiasi visus nustebinti savo keistumais- tai įsiverdama auskarą į nosį, tai ryškiai dažydama plaukus- taip lyg apsisaugodama nuo galimų nelaimių ir patyčių… Pavogusi iš mokyklos bibliotekos knygą „Džeinė Eir“, nes tai jos mėgstamiausia knyga ir ji labai nori ją turėti, ji atsiduria realiame pavojuje patekti į koloniją. Tačiau jos draugas padeda jai surasdamas seną, devyniasdešimt vienerių metų moterį Vivjeną, kuriai ji galėtų padėti sutvarkyti palėpę ir taip išvengti kolonijos.

Taip peržiūrint senus ir rodos niekam nereikalingus daiktus, prasideda Vivjenos pasakojimas apie savo gyvenimą, kai ji būdama 9 metų tampa našlaite ir patenka į Pagalbos vaikams draugiją. Iš čia su kitais beglobiais vaikais mergaitė atsiduria Našlaičių traukinyje, kuris veža į Čikagos stotį, kur dauguma mažiausių, gražių ir stiprių vaikų iš karto paimami. Pati Vivjena, kadangi yra airė ugniniais plaukais, paimama jau tik paskutinėse stotelėse… Ji pakliūva į  siuvyklą, kur turi tik paprastą čiužinį koridoriuje ir pastoviai mato kabančią spyną ant šaldytuvo…Vėliau, žlugus siuvyklai, ją pasiima laukiniais gyvūnais mintanti šeima, gyvenanti miškuose, kuri nešvenčia vaikų gimtadienių, neturi elektros, nieko…Aplinkui tik skurdas, nešvara ir pastovūs priekaištai… Tačiau iš čia mergaitė pradeda keliauti į mokyklą, kur ją pastebi geroji kaimo mokytoja, kuri vėliau padeda jai surasti jau tikrais globėjais tapusius sutuoktinius.

Paauglė Molė pradeda jausti didelę simpatiją senutei ir nori jai padėti nors dabar surasti savo seniai prarastus, bet gal dar kur nors gyvus artimuosius. Padėdama senajai našlaitei Molė padeda ir pati sau…

Įtraukianti ir labai įdomi istorija, kurią rašydama autorė įdėjo daug darbo. Pati bendravo su tikraisiais, dar gyvais našlaičių traukinių keleiviais; ieškojo informacijos Pagalbos vaikams draugijoje, perskaitė begalę knygų šia tema, gyveno Fodemo universitete (gavo mokslinę stipendiją) kaip reziduojanti rašytoja, todėl galėjo rinkti medžiagą knygai Minesotoje ir Airijoje. Kaip pati rašytoja knygos pabaigoje sako, jog šios istorijos nebūtų be pačių traukinių keleivių ir kad ji turėjo garbės susipažinti su šešiais iš jų bei perskaitė šimtus tų žmonių pasakojimų…

Citatos:

 – Kas, jeigu manęs niekas nenorės? – klausia vienas berniukas, ir visas vagonas sulaiko kvapą. Šis klausimas visiems neduoda ramybės, bet nė vienas nenori sužinoti atsakymo.

Pradedu manyti, jog dangus ir yra vieta kitų atmintyje, kertelė, kurioje toliau gyvena geriausia mūsų esybės dalis.“

(Vilnius, Alma littera, 2014, Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė)

Knygą priskyriau prie tikrais įvykiais paremtų knygų.

Parašykite komentarą