Margaret Atwood (Margaret Etvud, gim. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė.

Knygoje aprašoma netolima ateitis. Gileado respublika. (Knyga pirmą kartą išleista 1985 m.)
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Šioje respublikoje moterims nebeleidžiama skaityti ar siekti  bet kokių žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėja gimstamumas. Todėl  Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis…

Sunki ir slogi knyga, nes sukurta istorija bent man tikrai baisi ir nesuvokiama, jog taip galėtų būti… Bet tuo pačiu pati istorija yra stulbinanti! Tikrai buvo įdomu (nors vietomis ir baugu) skaityti. Taip stebino rašytojos fantazija ir smulkmeniškumas, jog skaitant nori nenori atrodė, kad kažkur galbūt taip vyko (vyksta) ir iš tiesų. Bet aš vis tiek iki pat paskutinio knygos puslapio kažkaip tikėjausi, kad Fredinė atsibus ir supras, kad visa tai buvo tik baisus sapnas…

Skaičiau, kad autorė šiuo metu rašo šios istorijos tęsinį, kuris turėtų būti išleistas 2019 metų rudenį.

Citatos:

Išsitepu sviestu veidą, išsitrinu rankas. Dabar nebebūna nei rankų, nei veido kremo, bent jau mums. Tokie dalykai laikomi tuštybe. Mes esame konteineriai, svarbūs tik mūsų vidaus organai. O išorė gali knietėti ir raukšlėtis kaip riešuto lukštas – jiems nesvarbu.“

„Vilties nėra. Žinau, kur esu ir kas esu, ir kokia šiandien diena. Taip galiu pasitikrinti, ir esu sveiko proto. Sveikas protas – didelė vertybė. Taupau jį kaip būdavo taupomi pinigai. Aš jį atsidedu, kad turėčiau užtektinai, kai ateis laikas.“

(2012m. , Baltos lankos, iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė)

Knygą priskyriau prie feministinių romanų.

Parašykite komentarą