Knygoje daug ir linksmai pasakojama apie įvairių sričių mokslininkus, jų padėjėjus bei jų žmonas.

Pradėdama skaityti buvau nusiteikusi gana skeptiškai šios knygos atžvilgiu. Nes juk sena ir kas čia gali būti įdomaus apie mokslininkus… Tačiau, oi, kaip aš klydau 😊

Čia rasite tokių istorijų, kurios privers ne tik garsiai nusijuokti, tačiau galbūt netgi pasiieškoti daugiau informacijos apie vieną ar kitą mokslininką…

Knyga tikrai sudomino, neprailgo ją skaityti, nes ją sudaro daug trumpų skyrelių, todėl skaityti buvo nenuobodu.

 

Citatos:

Kadangi šiandien (kovo 14 d.) minimos 140-osios garsaus fiziko Alberto Einšteino gimimo metinės, tai vieną citatą iš knygos įkeliu ir apie jį:

„- Visi kamantinėja, ką tu dabar rašai, – pasiskundė Einšteinui žmona. – Sakau, kad nežinau. Atrodau tikra idiotė. Ar negalėtumei nors apytikriai pasakyti, ką dirbi.

Einšteinas pagalvojo valandėlę, ir jo veidas linksmai nušvito.

-Žinai, ką? – šūktelėjo. – Jeigu klaus, pasakyk, žinau, ką rašo, bet negaliu sakyti, nes didelė paslaptis.“

 

„Richardas Gansas, per paskaitą kalbėdamas apie Žemės amžiaus nustatymą, baigė savo išvadas tokiais žodžiais:

– Vis dėlto pabrėšiu, kad, kalbant apie Žemės, kaip ir apie moters, amžių, nereikia norėti didelio tikslumo.“

„Kai Varšuvos universiteto chemikų būreliui vadovavo Kazimieras Jablčinskis, nauji nariai būdavo priimami ypač iškilmingai. Uždėjęs ranką ant seno, dėmėto, rūgščių išėsto analizinės chemijos vadovėlio, kandidatas kartodavo tokią priesaiką: „Būsiu taurus kaip helis, godus žinių kaip chlorkalkės ir aktyvus moksle kaip vandenilis in statu nascendi (susidarydamas)“. Po to profesorius, suduodamas kandidatui per petį, jį įšventindavo į chemijos riterius.“

 „Viename suole su Lybigu sėdėjo toks Roilingas. Abu varžėsi…dėl paskutinės vietos klasėje. Kol Justus galvodavo naujus bandymus, jo kaimynas greitai kažką rašydavopo suolu, jo paties žodžiais tariant,- komponuodavęs muzikos kūrinius.

Praėjo daug metų. Lybigas, jau universiteto profesorius, kartą kelioms dienoms atvažiavo į Vieną kažkokios mokslinės konferencijos proga. Turėdamas laisvą vakarą, nutarė jį praleisti operoje, ir galima suprasti jo nustebimą, kaip prie dirigento pulto išvydo Roilingą…“

Vilnius, Mokslas 1987, Iš lenkų kalbos vertė Zita Marys.

Knygą priskyriau prie linksmų, juokingų knygų kategorijos.

Parašykite komentarą