Francoise Sagan (tikrasis vardas Francoise Quoirez, 1935-2004) viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų.

Anot kritikų, tai vienas geriausių F. Sagan kūrinių. Pati rašytoja mėgo audringą gyvenimą, todėl kaip ji pati sako “Jei nerašyčiau, gyvenčiau blogai. O jei negyvenčiau, rašyčiau blogai.“

Romane pasakojama apie keistą ir nestabilią santuoką, apie keistą meilę ir prisirišimą.

Nors knyga tik 120 puslapių, bet skaičiau lėtai vis mąstydama, kiek kažin laiko galima taip gyventi… Nes romane aprašoma Žozė ištekėjusi už nuostabaus, nepakartojamo ir iš šono idealiai atrodančio Alano. Tačiau jis yra toks pavydus, kad po bet kokio įvykio ar susitikimo su draugais Žozė jam turi aiškintis, įrodinėti, įtikinėti ir pan.

Tas vyro pavydas toks sunkus ir slegiantis, kad labai ryškiai ir vos ne gyvai juntamas iš aprašomų žvilgsnių, nuotaikos, jausmų… Viso romano metu beskaitant atrodė, kad Alanas yra psichiškai nesveikas arba laviruojantis ant tos slidžios aštrios briaunos, kai nukritus sugrįžti nebeįmanoma… O pačios Žozė minčių taip iki galo ir nesupratau… Ją mylėjo taip stipriai, kad nenorėjo su niekuo dalintis… Ji irgi labai mylėjo, tačiau norėjo daugiau, laisviau, tikriau… Pačios meilės mylėti vienam kitą neužteko… Įdomi, slogi, rimta ir prancūziška knyga. Skaitysiu ir dar ką nors šios autorės.

 

Citatos:

„Pradedu manyti, jog dangus ir yra vieta kitų atmintyje, kertelė, kurioje toliau gyvena geriausia mūsų esybės dalis.“

„Nes jam buvo vis tiek, ar jis gražus, ar ne, o ji mėgo patikti, jis buvo visai abejingas turtui, o ji mėgo leisti pinigus, abejingas gyvenimui, o ji mylėjo gyvenimą. Jo abejingumas išgaruodavo tik prieš ją. Ir taip kraugeriškai… taip liguistai.“

„Netikiu, kad esame žuvę žmonės. Greičiau gyvi gyvuliai, lyriški gyvuliai.“

„Kažkas nepaprasto buvo tame dangaus peizaže, kažkas, kas tavo gyvenimą paverčia idiotišku sapnu, „pilnu triukšmo ir siaubo“, sapnu, pasiglemžiančiu tą poetinį skaidrumą, kuris užlieja akis ir kuris turėtų būti tikrasis gyvenimas.“

 

Vertė Stefa Čepukėnienė,  Vilnius, Baltos lankos, 2012, 120 p. Knygą priskyriau prie knygų, kurios jau ilgą laiką gulėjo lentynoje, kategorijos.

Parašykite komentarą