Autorė – tinklaraščio www.ApronAnxiety.com autorė, dirbusi leidiniuose: People, US Weekly, The New York Post, New York, Glamour.

Tai žurnalistės parašyta knyga apie tai, kaip ji pamilo maisto gaminimą bei prisijaukino prijuostę. Taigi – istorija tikra.

Nors iš pradžių atrodė, kad knygos turinys bus labai jau rožinis ir saldus, visgi man pačiai labai patiko tas aprašomas virtuvės prisijaukinimas… Po truputį po truputį… Nuo paprastų sumuštinių iki pietų ar vakarienės ruošimo gausiam žmonių būriui…

Pradžioje knygos Alisa pasakoja apie savo šeimą, gyvenimą su tėvais Masačusetse, ką jie valgydavo, kad šilto ir tikro maisto gaminimas namuose jos mamai buvo labai svarbus dalykas. Kaip Alisa siekė karjeros Niujorke, kaip įsitvirtino žurnalistikos pasaulyje, kaip mėgo naktinio Niujorko gyvenimą… Tačiau susitikus savo naująją meilę – Šefą, kuris nuostabiai gamina ir turi bent kelis savo restoranus, Alisa viską meta ir išvažiuoja su juo į Vašingtoną. Čia jai labai sunkiai sekasi prisitaikyti, tačiau pamažu ji randa draugų ir per dienas lindėdama jaukiame būste bei su sumuštiniais laukdama grįžtant pragariškai daug dirbančio Šefo Alisa pradeda gaminti ir jaukintis prijuostę.

Knygoje tikrai rasite daug meilės, daug gyvenimo, daug šėliojimo, ašarų, draugų ir skanaus maisto aprašymų…

Knygą labai pagyvino 30 išbandytų autorės receptų (Tokių kaip – „Sūrio skrebutis dviems jauniems įsimylėjėliams“, „Gyvenimą keičiantis citrinų pyragas“, Keksiukai su uogomis „Atleisk man“, „Nepažabojamos vištienos salotos“…) Kai kuriuos žadu ir pati būtinai išbandyti 😊

Citatos:

„Ne kažin ką teišmaniau apie maistą, bet šių paprastų Viduržemio jūros regiono ingredientų – alyvuogių aliejaus, citrinos ir raudonėlio – skonis toks pat, kaip įsimintiniausių mano gyvenimo vakarų.“

„Tai, kad neatpažįstu nė vieno šių maisto žurnalams rašančių žmonių, taip pat liūdina. Gal ir nežinau mėsos dalių pavadinimų, užtat pažįstu visą Niujorko žiniasklaidą. Puslapiai atrodo tokie svetimi, lyg būčiau išmesta iš lėktuvo į užsienio kalba kalbančią šalį, su Viking krosnimis ir fokačijos duona, ir nesu tikra, kuo galėčiau pasitikėti. Spoksau į užkepėlių indelius ir ridikų nuotraukas, jaučiuosi pasiklydusi tarp tiek daug pasirinkimų- mėsiški dalykai, pieniški dalykai ir dalykai su lapais (ar, kaip pasakytų gurmanai, baltymai, žalumynai ir saldėsiai). Visi jie atrodo vienodai svetimi ir gerokai aukščiau mano bambos. Širdies plakimas padažnėja, bet stengiuosi likti susikaupusi. Pasirinkimą tarp pesto ir troškinių reikia skubiai praretinti, antraip, sprendžiant iš to, kaip dreba mano rankos, jie gali virsti neapykantos laiškais ar įkaitų paėmimo rašteliais… “

„Galvoju apie ėrienos kepsnį su kaulu, kuris yra vienas Šefo mėgstamiausių patiekalų. Bet žydė, kepanti ėriuką graikui – tolygu kulinarinei savižudybei.“

„Sudėtinga pasislėpti už maisto, kai žmonės, kuriuos valgydini, žino, kaip ieškoti tavo praeities lėkštėje.“

„Mūsų smegenys permirkusios skonio. Draugai prisikimšę. Sesuo nepaliauja šypsotis. Kukuliai buvo prašmatnūs maži stebuklai, o makaronai – žemiški ir neatsivalgomi.“

„Bet net jei jis ir yra kiekvieno patiekalo, kurį aš kada nors dar pagaminsiu, pradžia, o maisto ruoša yra mano būdas būti arčiau jo, galiu su tuo susitaikyti. Galų gale, visi gamina iš meilės. Mes visi žengiame į virtuvę, nes ji užpildo ilgesį žmogaus viduje, nesvarbu, ar ilgėtumės vidinės ramybės, stiprybės, naujo savęs paties suvokimo ar tik jo virpulio – šios istorijos atveda mus čia, laiko mus čia, o kartais nuveda kur kas toliau. Tačiau be žmonių, kurie mis pastūmėjo, pakylėjo, paliko, o gal net mums pakenkė, tai tebūtų tik paprastas maistas…“

Vilnius, Vaga 2013, iš anglų kalbos vertė Eglė Mačerauskienė, psl. 271

Parašykite komentarą