Jau seniai buvau girdėjusi apie šią knygą ir sulaukiau daug rekomendacijų ją perskaityti. Pagaliau prisiruošiau…

Tai Afrikoje, Somalyje, gimusios ir augusios mergaitės D. Waris gyvenimo aprašymas, kurį ji pati ir aprašinėja.

Waris gimė 1965 m. ir  užaugo skurdžiame Somalyje, kur buvo viena iš dvylikos vaikų. Jų šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų Afrikos šeimų. Daugiau nei pusė visų somalių yra klajojantys piemenys.

Pirmoje knygos dalyje Waris aprašo savo vaikystę Somalyje, kur ji dirbo visus darbus, kuriuos privalo dirbti Afrikos moterys. Ganė avis, ožkas, ieškojo vandens, dirbo visus kitus buities darbus… Waris rašo: „Kol gyvenau Afrikoje, nieko neišmaniau apie istoriją, kuri atrodo tokia svarbi kituose pasaulio kraštuose. Mūsų kalba neturėjo rašto iki 1973 m., todėl skaityti ir rašyti nemokėjome. Tėvai vaikus išmokydavo būtiniausių dalykų – kaip išlikti ir išgyventi. Pavyzdžiui, mane mama išmokė, kaip iš sausos žolės nupinti ganėtinai tankius indus pienui laikyti.“

Stebina, kad vaikai net nežinojo, kiek jiems metų. Anot Waris „Kaip ir visi mūsų šeimoje, aš nežinojau, kiek man metų. Galėjau tik spėti <…>Mes gyvenome pagal metų laikus ir saulę <…> Afrikoje nebuvo nei skubėjimo nei įtampos. Afrikos laikas slenka labai lėtai ir tykiai.“ Waris rašo, kad būdama maža ji nesuprato, kad egzistuoja ir kitas, kitoks pasaulis, kuriame yra ne vien avys ir kupranugariai. Afrikoje jai buvo įprasta tai, ką matė kiekvieną dieną, nes ten nebuvo nei knygų, nei televizoriaus…

Nors Waris patyrė daug sunkumų ir skausmo vaikystėje, savo gimtajame Somalyje, tačiau ji nekaltina savo šeimos ir su didele meile aprašo Afrikos gamtą, laisvą klajoklių gyvenimo būdą. Kaip pati Waris sako „Klajoklių gyvenimo būdas yra labai nuožmus, bet kartu pilnas grožio – glaudžiai susiliejęs su gamta. Mama pavadino mane gamtos stebuklo garbei. Waris – tai dykumų gėlė.“

Kai tapo paauglė, Waris tėvas atvedė  jai būsimą šešiasdešimtmetį vyrą. Tėvas džiaugėsi, kad ištekins savo dukrą už senio, nes susitarė, jog parduos ją būsimam vyrui už 5 kupranugarius. Trylikos metų Waris buvo maištinga ir nors nežinojo kelio, bet nenorėdama tekėti už senio, pabėgo iš namų į  Mogadešą, pas tetą. Čia labai sunkiai dirbo, padėjo prižiūrėti vaikus, darė valgyti, viską tvarkė. Pasitaikius pirmai progai išvažiavo į Londoną, kur ir prasideda kita knygos dalis- kaip mergaitė iš Afrikos tampa modeliu.

Jau vien ir iš tokio Waris užsispyrimo galima pasimokyti, kad net esant siaubingoms sąlygoms viską galima pakeisti… Tik reikia tikrai labai labai didelio noro ir žinoma… reikia veikti.

Tačiau knyga atskleidžia ne vien sunkų Afrikos klajoklių genčių gyvenimą, karus bei nesutarimus tarp jų. Tai knyga, kurioje Waris papasakoja apie mergaičių apipjaustymą, kuris vyksta ir šiomis dienomis!!! Tai jau keturis tūkstančius metų 28 Afrikos šalyse praktikuojamas nežmoniškas ritualas, kurio metu apipjaustomos mergaičių ir moterų genitalijos. Pačiai Waris šis apipjaustymas buvo atliktas kai jai buvo tik 5 metai! Ji rašo, kad dar neapipjaustytos mergaitės būdavo laikomos nešvariomis. O apipjaustymus atlikdavo atklystančios čigonės, kurios tai darydavo nehigieniškomis sąlygomis, su bet kokiais po ranka pasitaikiusiais įrankiais… Daug mergaičių po to nukraujuodavo ir mirdavo. Skaičiai yra tikrai baisūs! Du milijonai apipjaustymų kiekvienais metais. Aštuoni tūkstančiai per dieną! Po tokių apipjaustymų pasekmės būdavo žiaurios: psichikos sutrikimai, depresija, frigidiškumas, Aids, mirtis…

Manau, kad Waris labai drąsi, jog išdrįso pradėti kalbėti apie tokius asmeniškus dalykus…

1996 metais Jungtinių Tautų Organizacija paskyrė Waris Dirie specialiąja Jungtinių Tautų ambasadore, atsakinga už tai, kad būtų uždrausta tradicija atlikti moterų apipjaustymą. 2002 metais buvo įkurtas specialus paramos fondas „Dykumų gėlė“.

 

 

Iš anglų k. vertė Irma Palumickaitė. Vilnius, Alma littera, 2012, psl. sk. 266

Knygą priskyriau prie draugo rekomenduotos knygos.

Parašykite komentarą